VšĮ "Vilniaus Gimdymo Namai"

Gimdžiau VGN kovą, slaugytojos gimdykloje dirbo labai prastai - paliko neišneštus bisonus su šlapimu ir krauju visai dienai, atėjo pakeisti šlapių palučių tik po 2 val po prašymo, teko gulėti drėgmėje. Per visą pamainos laiką tik vieną kartą atėjo nuleisti šlapimą, aš su epidūru nejausdama, kad noriu šlapintis, gulėjau su pilnutėle pūsle.
Vistik po gimdymo kitos slaugytojos, kurios prižiūrėjo palatoje, buvo puikios.
Gydytojo darbą gimdykloje vertinu blogai. Jaučiau atsainumą ir nepriežiūrą. Gydytojas laidė kandžias replikas ir nei karto nebandė pakalbėti rimtai apie situaciją ir suteikti man išsamią informaciją. Atrodė, kad visą laiką šaiposi. Man buvo labai baisu, nes gulėjau prikaustyta prie lovos ir negalėjau jau išvykti į kitą įstaigą, tad teko iškentėti ne tik gimdymą, bet ir psichologinį smurtą.
Gimdymo metu netekau daug kraujo, man nebuvo paskirta geležis. Savaitė po gimdymo sustiprėjus skausmams ir atsiradus dėl to nerimui grįžau į įstaigą. Tai buvo šeštadienis. Buvo atsisakyta mane apžiūrėti. Tikrai nebenorėčiau čia daugiau gimdyti.

Jau metai tepraėjo, o vis dar baisu prisiminti. Neštumo metu buvo nustatytas gestacinis diabetas, dėl ko įkyriai tikrinausi. Vykdama gimdyti jau žinojau, kad vaiko padėtis taisiklynga , vaisius ne per didelis, turėčiau gimdyti pati, konterindikacijų paprastam gimdymui paprastoj gimdymo įstaigoj neturėjau. Vykau gimdyti kur būvo arčiau, nes gimdymas prasidėjo staigiai ir vyko intensyviai (sąrėmiai iškarto kas 2-3 min).
Gimdymas vyko taip:
Atvykau į VGN apie 16:45. Priimamajam mane greitai apžiūrėjo, slaugytoja maloniai bendravo (daugiau tądien šioj įstaigoj normaliai nebendravo niekas), greitai apžiūrėjo, padėjo persirengti, klausinėjo viską vyro, nes matė, kad man jau ne tas galvoj, pagyrė jį, kad viską žino, žaibiškai greitai supildė dokumetus, dar patikslino dėl gestacinio ir vaisiaus dydžio, surado ir surašė viską ir nuvedė į gimdymo palatą.
17.00 - gimdymo palatoj viietoj pasisveikinimo iš gydytojos išgirdome "oho, kokie blogi jūsų vaisiaus vandenys". Paklausiau kas negerai, nes už pilvo gulimoj padety nematau kokie ten vandenys, į ką išgirdau "labai labai blogi, nu tai pažiūrėkit ir pamatysit jog žalios spalvos! ką darom?" Labai nustebimo šitas kalusimas, lygtais aš su tuo galiu kažką padaryti. Paklausiau "o ką galima su tuo daryt? "Na tai reikia operuot". Gerai, pasakiau, reikia reiškia operuojam. Gydytoja nieko nepasakiusi išėjo.
17.15 - kažko laukiam. Med personalo nėra. Operacijai nieks neruošia. Vyras nuėjo klausti ko laukiam. Ateina gydytoja ir sako "laukiam, kol prisimažinsite kuom sirgote, gad tokią infekciją pagavote". Per ašaras primetu variantus - netinka. Tada klausinėja ko toks mažas pilvas, kodėl per nėštumą ne pririnkau svorio. Sakau kad bisas 39 sav buvo stipri toksikozė ir griažtadieta dėl gestacinio diabeto. Pareiškė "tai nemyli savo vaiko". Paima kraują tyrimams ir nelaukdami atsakymo suleidžia antibiotikų.
17.20 - Ateina anesteziologė, klausia "kokios norit nejautros, bendros ar epiduro?" Jau drebanti iš nesupratimo kas vyksta sakau bendros. Sako jog gerai. Paduoda dokumentus pasirašymui, labai skubina, neleidžia vyrui garsiai paskaityt, nes "tuoj vaiką pražũđуsit", tarp sąrėmių neskaitydama pasirašau.
17.25 - operacinei: "sėsk, darysim epidurą". Stop, koks epiduras? Anesteziologė aiškina, kad niekad niekam nedaro bendros. Atsistoju nuo kušetės, pasisuku nugara į sieną, garsiai sakau "Aš nesutikau epidurui!". Suprantu, kad man panika, nes nesupranu kas darosi. Anesteziologė sako "o tai kaip tu įsivaizduoji gimdytum? vistiek darytum epidūrą! Visi čia pradžioj nenori, o paskui daro". Viena slaugytoja tampo už rankovės, kita iš kažkur išsitraukė telefoną ir pradeda filmuot (primenu, operacinė). Anesteziologė sako "tu tuoj nužũđуsi savo vaiką". Rėkiu "AŠ NESUTIKAU EPIDURUI, AŠ NESUTINKU, KAD MAN BŪTŲ DAROMA PROCEDŪRA, KURIAI NESUTIKAU. PATRAUKIT TELEFONĄ!" Apimta panikos dairausi kur bėgti, nes mane apstojo med personalas, kažkas filmuoja, kažkas grasina, kažkas juokiasi, kažkas stumia link kušetės. Anesteziologė sako "sėsk, darysim bendrą", sakau (labiau rėkiu iš panikos) kodėl man meluojat, gi suprantu kad sėsk = epiduras, o aš jam nesutikau. Gaunu atsakymą "tu geriau klausykis gydytojų, o ne klausinėk." Matau tarpdury vyrą rengia operaciniais drabužiais (kažkuri slaugytoja iš priimamojo pakvietė). Jis iš tarpdurio sako" telefoną patraukit", ir slaugytoja pagaliau patraukia, nors ir sako "aš apsidraudimui". Vyras prieina, sako "leisk jiem padaryti ką prašo, aš tau vėliau viską paaiškinsiu".
17.40 (nei man priminė nuimti laikrodį, nei nuėmė) guliu su epidūrinė nejautra ant operacinės stalo. Spintelių stiklinių durelių atspindy matau, kaip dar viena slaugytoja sėdi ir scroll'ina facebook. Girdžiu pokalbį: "jos vyras su psichais dirba štai kodėl ją taip greitai nuramino".
17.50 - ta pati slaugytoja, kuri fimavo, man prie veido prineša vaiką, susiraukusiu veidu žiūrėdama sako "žėk", ir nuneša vaiką parodyti vyrui.
18.10 - pooperacineje. Ateina vyras, atneša vandens ir telefoną. Pasalo, kad jau apėjo viską ką tik galėjo, kad išsiaiškinti kas čia vyko, kodėl negalima būvo daryti ramiai bendros nejautros, nes visi matė, kad gimdyvė apimta panikos, ir kodėl niekas neatsakinėjo į kalusimus. Paaiškina, kad negalima buvo daryti bendros nejautrus, nes vaikas uždustų. Personalo teigimu nieko blogo nebuvo, mum abiem pasivaideno.
Buvome su vyru apmokėję bendrą su juo palatą, visas 3 dienas jis buvo kartu. Nelabai suprantu už ką čia mokėti 35eur per parą, galėtų bent pamaitinti.
Po gimimo vaikas dar 3val miegojo, neėmė kruties, už ką buvau apšaukta kažkurio med darbuotojo (buvo su baltu chalatu, neprisistatė). Įtariu, jog tai buvo žindymo specialistė, nes paprašė parodyti krutinę, paspaudinėjo, pasakė "pieno yra" ir išėjo. Vaiką apžiūrėdavo sklandžiai, atsargiai (vaikas išlikdavo ramus, neverkė), paaiškino kaip prižiūrėti, apiplauti ir t.t. Mamos sveikata niekam nerūpėjo, operacinės žaizdos nežiūrėjo, pasakė "neskauda reiškia viskas normaliai", kai paklausiau ar normalu, kad po kateterio išėmimo skauda šlapintis (nes pirmą kartą su tuo susidūriau, iš kur man žinoti) atsakė "o ko tu tikejaisi?". Kai vyras buvo išėjęs iš palatos, atėjo man dar nematytas gydytojas ir pradėjo klausinėti "na ir ne gėda už tai, ką priplepėjai? kada ruošiesi atsiprašyti?".
Kitadien, kai pasikeitė pamaina, pasirodė jog patekom į kitą įstaigą. Visas personalas buvo draugiškas, mandagus, pagalbus. Puiki psichologė viską paaiškino ir apie pigimdyvine melancholiją ir depresiją, paklausė kas neramina, o kai sužinojo apie gimdymo patirtį atnėšė nusiskundimų blanką ir paprašė viską raštu aprašyti.
Bendrai - šioje įstaigoje tikrai yra žmonių, kurie dirba iš širdies ir supranta kokį darbą dirba, bet sunkiausiomis minutėmis palaikymo ir paramos čia negausi.

Labai baisu prisiminti! Gimdžiau prieš metus, bet iki šiol prisiminus šiurpas nukrečia. Atvykus į gimdymo namus, mane pasitiko moteriškė, kuriai matyt sutrukdžiau žiūrėti TV. Pašaipiai klausinėjo ko atvažiavau, kur mano vyras, ar liksiu nakčiai ar varysiu namo. ( atvažiavau nes buvo prasidėja sąrėmiai). Tuomet iš viršaus atėjo gydytoja, kuri sako sėsk į kėdę apžiūrai, o man sunku buvo susilenkti batus atsirišti tai ėmė mane skubinti gal galiu greičiau? Tuomet ėmė aiškinti kad dar anksti tik ryt gimdysiu. Įkalbėjo likti, nueinu į palatą, kadangi bėgo kraujas užsidėjau kelnaitės su iklotu. Gydytoja ėmė grubiai aiškinti kad gal nusirengsiu, nes čia reik but nuogai. Aš juk pirma kart iš kur man žinot! Tuomet už valandos atėjo praplėše maišą ir nuleido vandenis. Nuo vandenų nuleidimo praėjo 18 valandų, o man atsivėrė tik 2cm. Gydytojos ėjo ir sakė lauk. Po 18 valandų pastebėjo, kad vaikas blogai pasisukęs! Galų gale man padarė CP. Po CP per 3 dienas tik 1 kart pakeitė pleistrą ir davė paracetamolį, liepė matuoti spaudimą pačiai, niekas nerodė kaip maitinti kūdikį krūtimi! Baisi įstaiga, gimdykite kitur.

Kad ir kokie geri atsiliepimai būtų, tikiu, kad yra šioje įstaigoje žmonių, kurie dirba savo darbą NUOŠIRDŽIAI IR MANDAGIAI. Tačiau mano situacija buvo baisi, savo gimdymo nakties nenoriu prisiminti vien dėl personalo, kuris buvo nemandagus ir piktas. Atmosfera gimdykloje buvo labai niūri (mandagios buvo tik sanitarės): akušerės ir ginekologės bendravimas buvo labai nemandagus, net kai šalyje buvo atšaukta ekstremali situacija dėl Covido, gydytoja rėkė: užsidėkit kaukę! (kai artėjo sąrėmiai ir reikėjo kvėpuoti). Priėmime dirbo labai maloni, jauna mergina, o gydytoja vien kai atvykau su pakeltu tonu klausia, ko čia atvykau ( kai atvykau jau su nubėgusiais vandenim). Palatų personalas yra tingus ir neteikia jokios informacijos, nei apie naujagimio priežiūrą, nei apie procedūras kurias atliks naujagimiui ( žindymo specialiste per visas dienas taip ir neatvyko). Su vyru buvome labai pakraupia...
* Čia buvo mano asmeninė nuomonė, tačiau nenoriu tylėti apie įstaigą, kuri turėtų pakeisti savo sovietinį mentalitetą...

Gimdžiau 2020 11, bet tik dabar prisiruošiau parašyti atsiliepimą. Gimdymas truko 20 val.
1. Nuo pat pradžių įkyriai ir primigtynai buvo siūloma daryti epidūrą. Akušerės neteikė konsultacijų kaip judėti, kaip įveikti skausmus, kokiose pozose būti.
2. Tonus klausė tik gulint, nors tokioj pozicijoj buvo didelis sąrėmių skausmas.
3. Begulint su skausmais ir nuolat siūlant epidūrą, sutikau. Liko tik gulimas režimas. Veikla nebevyko, nesivere gimdymo kaklelis, vaikas nesileido.
4. Gimdymo palata ankšta, maža patalpa. Vyras 20val sėdėjo ant taburetės.

Gimdyti VGN nusprendžiau sužinojusi, kad tai naujagimiui palanki ligoninė, tačiau tai visiškai neatitinka tiesos.
Pirmas mano gimdymas, viskas vyko sklandžiai, nors ir lėtai. Esu labai dėkinga nuostabiai anesteziologei, kuri dėl mano stuburo įpatybių turėjo net 3 kartus bandyti, bet epidūrinę nejautrą padarė.
Gydytoja ginekologė buvo labai maloni, nors gimdyvių buvo labai daug ir keli sudėtingesni nei mano atvejai, tad suprantama dėmesio nedaug.
Tačiau akušerė, pagrindinis gimdymą peižiūrintis asmuo, buvo ypač šalta, formali, nemaloni (taip ne draugės atvykau ieškoti, bet gimdymas svarbus įvykis moters gyvenime). Bendravimo tonas ne tik nemalonus, o įsakmiai nurodinėjantis (dar toli iki gimdymo pradžios), jokios informacijos, paaiškinimų, nieko.
Kodėl nerekomenduoju ir nemanau, kad tai palanki naujagimiui vieta:
1. Virkštelė nukirpta iškart, nelaukus nupulsavimo. Vyrui nepasiūlyta to padaryti, nors turėjo, o ir mano vyras tikrai ne iš alpstančiųjų.
2. Pikčiausia yra, kad pagimdžius kūdikis (įvertintas 10/10) iškart paimtas nuprausti (ko net nereikia!), pilnai apvilktas drabužiais, susuktas į kažkokį apklotą, o ne buvo padėtas nuogas tiesiai ant krūtinės. Juk tai privalomas žingsnis kūdikiui palankioje ligoninėje.
Suprantu, kad gimdyvių buvo daug, gal skubėjo, bet po visko mes dar 2 su puse valandos vieni leidome gimdykloje. Matyt laiko nebuvo tik kūdikiui palankiems procesams.
3. Sunki žindymo pradžia, net kelios akušerės rodė, kaip įduoti krūtį. Vėliau paaiškėjo, kad visos rodė netinkamai, dar mėnesį teko kankintis dėl to.

Kaip ir kitos moterys rase, slaugytoja dirbanti priemime yra itin nemaloni - paskambinus bei nuvaziavus sulaukiau tik pasaipu, kodel atvaziavau, ar mano tikslas istraukti gydytoja is gimdymo ir panasiai.. galiausiai atejusi gydytoja mane pagulde stebejimui tai visi “pasisaipymai” buvo tik jos isgalvoti. Tokios “slaugytojos” turetu nedirbti su zmonemis, atrodo, jog sutrukdziau ziureti tv.

Na.. Galbūt ankščiau ir buvo geras nėštumo priežiūros centras, tačiau dabar net informacijos skambinti nemalonu. Šiai dienai man yra pirmas nėštumas ir dėl aštrių skausmų naktį skambinau informacijos. Atsiliepė slaugytoja. Pokalbis buvo ganėtinai nemalonus, nes.. Pasijaučiau kaltinama, nes skambinu naktį ir mano jaučiamų simptomų ji nesupranta. Taipogi į klausimą dėl budinčio gydytojo buvo ganėtinai įdomiai atsakyta, jog gal priims, gal ne. Ir tada užklausė, kodėl kreipiuosi pas juos, o ne kitur (pvz Antakalnį arba Santaros kliniką) ir kodėl aš, kaip nėščioji moteris nežinau savo nėštumo simptomų (kaip supratau, moteriai neužteko išgirsti, kad skausmai yra labai dideli ir nėštumas yra pirmas. Turiu persileidimo baimę). Į konsultaciją naktį nuvažiavau kitur. VGN visiškai nerekomenduoju. Jeigu darbuotojui nepatinka jo darbo vieta, tai pacientai nėra kalti. Čia labiau darbuotojas turėtų pasvarstyti ką galėtų pakeisti savyje, kad nekeltų neigiamų emocijų pacientams. 2021.09.04

Niekam nerekomenduočiau. Deja, gimdymo metu patyriau akušerinį smurtą, aplaidumą, gimdymas komplikavosi. Padarinių buvo tiek man, tiek naujagimiui. Pogimdyvinė priežiūra, mano nuomone, irgi pasitaikė labai prasta. Sakyčiau, kad ligoninė neverta Naujagimiui palankios ligoninės statuso, nes akušerės ignoravo prašymus padėti su žindymu, buvo kišamas pieno mišinys. Žindymo specialistė pakviesta ketvirtą dieną po gimdymo, nors prašiau pakviesti nuo pat pirmos dienos. Dabar manęs laukia psichoterapija, nes pačiai susitvarkyti, net ir praėjus daug laiko, nepavyksta. Aiškumo dėlei - gimdžiau dar prieš pandemiją.

Apie VGN buvau labai geros nuomonės, tačiau kai čia pagimdžiau du vaikus, nuomonę teko kardinaliai pakeisti. Kai gimdžiau pirmą kartą, buvo daug gimdymų, labai nemaloniai jautėsi "konvejeris”, tačiau rimtų problemų nekilo, nes mano gimdymą prižiūrėjo puikus personalas. Ypač nuostabus buvo gydytojas Edvinas Loda (verta paminėti, kad VGN jis nebedirba). Kai gimdžiau antrą kartą, vėl buvo daug gimdymų, tačiau šį kartą patekau į nesusipratimų, personalo (ypač akušerės Andželikos Vidinevič ir gydytojos Agnės Dičiūnienės) aplaidumo, klaidų ir neįtikėtino abejingumo pacientui virtinę. Sunku patikėti, kad tiek daug blogybių gali nutikti vienai gimdyvei. Visų jų nesurašysiu, paminėsiu tik pačias svarbiausias:
- Kol patekau į priėmimą, koridoriuje teko laukti 1,5 val. Priėmime ilgai laukiau gydytojos, prie gimdyklos durų vėl teko pastovėti. Visa laimė, kad tuo metu skausmai nebuvo labai stiprūs.
- Su personalu bendravau ramiai, mandagiai, nereiškiau nepasitenkinimo, kad nuolat tenka laukti, demonstravau supratimą, kad yra daug gimdymų. Tačiau iš personalo pusės geranoriškumo nesulaukiau: nuolat jaučiau neigimą, kad man jau artėja metas gimdyti, mano pasakymai apie mano savijautą buvo ignoruojami arba menkinama jų svarba.
- Personalui nekėliau didelių reikalavimų, prašiau tik dviejų dalykų: 1. gimdyti su epidūru; 2. lašelinės kateterį įvesti ne į alkūnės linkį, kad būtų patogiau judinti ranką (prašymo tikslas – rankos judesių laisvė). Abu prašymai nebuvo patenkinti.
- Akušerė kateterį įvedė prie pat riešo, todėl net minimalus riešo judesys sukeldavo skausmą. Kai apie nepatogumą informavau akušerę, ji liepė su kateteriu apsiprasti. Per visus sąrėmius viena ranka negalėjau nei atsiremti, nei ko nors įsitverti.
- Man buvo pasakyta, kad dėl vykstančios kitos operacijos epidūro turėsiu laukti 1-1,5 val. Kęsdama itin stiprius skausmus pralaukiau gerokai ilgiau, po 2-2,5 val. vyras nuėjo į postą pas akušerę ir pasakė, kad man jau labai reikalingas nuskausminimas. Akušerė jam grubiai atsakė, kad operacija jau baigta, bet mes turime laukti, mūsų niekas nepamiršo, o anesteziologai negali persiplėšti. Mano būsena akušerė nepasidomėjo. Taigi negavau ne tik epidūro, bet ir visiškai jokio nuskausminimo.
- Po akušerės pasakymo, kad dar turiu laukti epidūro, nuskubėjau į tualetą, ten ir pradėjau gimdyti (aiškiai pajutau, kaip smuktelėjo kūdikis). Pati paeiti nebepajėgiau, vyras koridoriumi iki gimdyklos mane nutempė.
- Gimdykloje personalas labai skubėjo, mano gimdymas atrodė kaip ekstrinis atvejis. Nors nuo mano atvykimo į VGN iki vaiko gimimo praėjo 8 valandos, tačiau nuolat buvau priversta ko nors laukti, kol situacija tapo kritinė. Iš esmės patys medikai iš eilinio gimdymo sukūrė ekstrinį atvejį. Aš labai išsigandau (vėliau iš psichologo sužinojau, kad tai buvo šoko būsena). Nepaisant to, gimdymo metu akušerė ant manęs griežtai šaukė: "ramiau“, "nestumk, nestumk“. Galbūt kartais reikia griežto tono, jei gimdyvė neklauso. Bet mano atveju, visų pirma nereikėjo išgąsdinti, o ne išgąsdinus šaukti „ramiau“.
- Dėl patirto šoko tapau labai jautri skausmui, vietinė nejautra tinkamai neveikė. Kerpant tarpvietę skausmas buvo neapsakomas. Po gimdymo siūnant kirpimo vietą ir plyšimus kandžiojau savo ranką, kad neklykčiau iš skausmo. Gydytojos klausiau, ar aš čia tokia jautri, ar nuskausminamieji neveikia, kad man taip klaikiai skauda. Gydytoja ramiai paaiškino, kad nuskausminamųjų suleista daug, vis paprašydavo nuleisti dubenį (jį keldavau dėl skausmo) ir vis tiek mane siuvo nesuteikusi man galimybės atsigauti po šoko.
- Po susiuvimo mane pradėjo krėsti itin stiprus, traukulius primenantis drebulys, aš labai išsigandau ir paklausiau, kas man darosi. Tuomet gimdykloje buvusi VGN darbuotoja tik abejingai į mane žiūrėjo ir nieko nesakė, nieko nedarė.
- Pogimdyvinėje palatoje pastebėjau, kad kūdikiui neuždėtos apyrankės.
- Po gimdymo nei gimdymą priėmusi gydytoja, nei akušerė (nei joks kitas darbuotojas) neatėjo pasiteirauti, kaip aš jaučiuosi. Psichologo konsultacijos taip pat niekas nepasiūlė.
- Iš karto po gimdymo darbuotojai pradėjo elgtis lyg nieko blogo nebūtų įvykę. Susidarė įspūdis, kad siekiama užglaistyti gėdingą situaciją ir apsimesti, kad mano gimdymas buvo visiškai sklandus. Tik anketos apie suteiktų paslaugų kokybę (VGN tvirtina, kad ją duoda visoms gimdyvėms) man niekas nedavė užpildyti.

Po tokio gimdymo teko kreiptis pagalbos į psichologą. Nustatyta diagnozė – potrauminio streso sindromas (psichologo teigimu, labai adekvati reakcija į tai, ką patyriau gimdymo metu). Gydymui prireikė itin intensyvios ir daug valandų pareikalavusios psichoterapijos.
Visoje šioje situacijoje mane labiausiai nuvylė VGN vadovų pademonstruotas požiūris. Supratau, kad šioje įstaigoje toleruojamos situacijos, kuomet už vienos gimdyvės gerovę sumokama kitos gimdyvės sveikatos sąskaita.
Pagal profesinę kvalifikaciją esu kokybės ir procesų valdymo specialistė, todėl labai aiškiai mačiau, kad pagrindinius nesklandumus per mano gimdymą lėmė VGN darbo organizavimo ir procesų valdymo trūkumai. Taigi praėjus 3 savaitėms po gimdymo VGN nusiunčiau laišką. Laiško esmė buvo tokia: "esate puiki ligoninė, tačiau pas jus nutiko baisus dalykas (detaliai aprašiau savo gimdymą). Nepaisant savo skaudžios patirties, vis dar tikiu VGN ir manau, kad juose atsiras žmonių, norinčių ir sugebančių įgyvendinti pokyčius, kurių dėka kitoms gimdyvėms netektų patirti to, ką patyriau aš.“ Gavau VGN atsiprašymą ir patikinimą, kad ateityje stengsis tokių situacijų išvengti.
Praėjus 9 mėnesiams po gimdymo, nusprendžiau VGN vadovų paklausti, kokius pokyčius VGN įgyvendino, kad tokie kaip mano gimdymai ateityje nebepasikartotų. Visų pirma su manimi niekas nebendravo ir tik man primygtinai pareikalavus prasidėjo mano susirašinėjimas su VGN vadovais.
Kadangi VGN savo laiškuose nenurodė nei vieno konkretaus gerinimo veiksmo, kuris būtų įgyvendintas per tuos 9 mėnesius, dar kartą pabandžiau VGN vadovus įtikinti, kad kiekviena moteris turi teisę oriai susilaukti vaiko ir nesibaiminti, kad bus padaryta žala jos sveikatai vien todėl, kad ji "gimdo netinkamu laiku“. Faktiškai suteikiau nemokamą kokybės valdymo specialisto konsultaciją apie procesų rizikų valdymą (atsakant į VGN vadovų pasiteisinimą, jog neįmanoma suplanuoti, kad gimdymai vyktų tolygiai). Taip pat pateikiau visą sąrašą pasiūlymų, ką mano gimdymo metu buvo galima daryti kitaip, kad gimdymo pasekmės nebūtų tokios skaudžios. Pateikiau tokius pasiūlymus, kuriems nereikalingas papildomas finansavimas, juos įgyvendinus nebūtų nukentėję kitos gimdyvės ar kūdikiai, kuriems mano gimdymo metu turėjo būti skiriamas prioritetinis dėmesys. Deja, mano pastangos buvo bevaisės.
Susirašinėjimo metu VGN vadovai tvirtai laikėsi savo pozicijos, kartodami deklaratyvius teiginius, kad kiekviena gimdyvė jiems yra labai svarbi ir reikšminga, kad visiems VGN darbuotojams labai svarbi gimdyvių fizinė ir psichologinė savijauta. VGN apgailestavo, kad gimdymo priežiūra sukėlė mano nepasitenkinimą ("apgailestaujame visi, jeigu Jūsų poreikiai ir lūkesčiai nebuvo patenkinti taip, kaip Jūs tikėjotės”, "apgailestaujame, kad gimdymas Jums sukėlė neigiamų emocijų”), tačiau nepripažino, kad mano gimdymo metu buvo padaryta klaidų. Buvau atkakliai įtikinėjama, kad VGN teikiamų paslaugų kokybė yra itin aukšto lygio, ir nebuvo jokios kalbos apie tai, kad VGN darbe būtų galima įgyvendinti pokyčius, kurie padėtų išvengti tokių kaip mano gimdymų. Visas susirašinėjimas atrodė kaip bandymas manimi mandagiai “atsikratyti”.
Susirašinėjimas man atskleidė, kad, kai būna daug gimdymų, atskiros gimdyvės nepriežiūra ir sveikatos sužalojimas šioje ligoninėje yra vertinamas kaip natūralus dalykas, bet nepripažįstama, kad tai – negebėjimas valdyti situacijos ir teikti kokybiškų paslaugų. Viliuosi, kad VGN dirbantys puikūs specialistai (tikiu, kad tokių ten tikrai dar yra) nebus galutinai "uždusinti“ tokio požiūrio ir sugebės vadovautis aukštesnėmis vertybėmis bei išlaikyti žmoniškumą. O moterims, kurios čia pagimdė ir patyrė kažką panašaus kaip aš, labai rekomenduoju kuo greičiau kreiptis pagalbos į psichologą ir nelaukti, kol psichologinės problemos įsisenės. Yra puikių psichologų, kurie po gimdymo traumų padeda susigrąžinti gyvenimą.

Nemaloni patirtis registratūroje, buvome pašaipiai sutikti, dauguma darbuotojų neprisistatė, trūko informacijos. Nudžiugino palata su vonia, bet trūko palatoje dušo ir tualeto, tekdavo eiti į koridoriaus galą. Tai nėra gimdymo įstaiga į kurią norėtųsi grįžti, dėl kai kurių darbuotojų atmestinio elgesio ir negeranoriškumo. Tik po gimdymo priežiūra buvo labai gera, seselės jautrios ir rūpestingos.

Sveiki,

Gimdžiau daugiau nei prieš metus, bet ilgai negalėsiu pamiršti, kaip čia buvo baisu ir kaip manimi niekas nesirūpino ir pagimdžiau pati!

Savaite prieš gimdymą teko gulėti patologiniam skyriuje. Ten rūpinosi neblogai, bet šokiravo, kaip buvo laikomas visos savaites slapimas. Man reikėjo surinkti savaites šlapimo mėgini, kas karta nusišlapinusi turejau pilti į keista, ne medicinini indą, jis buvo laikomas labai keistoje tarsi valytojų/prižiūrėtojų patalpoje. Siaip, apart tos mažos detales, priežiūra ten buvo gera.

Kai atėjo laikas gimdyti- viskas pasikeitė. 8 val ryte mane skubiai perkėlė į gimdymo palata, nes tuo metu atsilaisvino palata, niekas nepadėjo nusinešti daigtu, nors buvo tikrai sunku juos tampyti. Nuėjus į gimdymo skyriu viskas tik blogėjo, gimdziai visai prieš darbo pabaiga vakare, pradžioje kenčiau labai didelius skausmus, bet niekas nepadėjo, nedavė nuskausminimo. Vėliau, kai sulaukiau anesteziologes manimi ji rupinosi ir vaistus suleisdavo laiku. Be galo daug kartu šaukiausi gydytojo, tačiau niekas pas mane neateidavo. Gerai, kad sesuo buvo su manimi gimdymo metu. Aparatai, nors prijungti, kartais nustodavo veikti, niekas to net nepastebėdavo. Prasidėjus saremiams niekaip negalėjome prisikviesti gydytojo, nezinu, buvo ne viena valanda!!!!! Girdėjau, kaip koridoriuje gydytojai ir seselės aptarinėja, kaip, pavyzdžiui, geriausia kepti žuvį!!!! Neįtikėtina. Kai pradėjau gimdyti, vis dar nieko su manimi nebuvo, vaiko galva iš manęs išlindo be niekieno priežiūros, tik tada pavyko prisikviesti gydytoja, kad padėtų su likusiu gimdymu, kuris jau truko labai trumpai. Be galo baisi patirtis, niekam, o niekam nerekomenduoju šios baisios ligonines. Tai buvo mano antras gimdymas, pirmąjį vaiką gimdžiau Jungtinėje Karalystėje, ir tikrai- kas tik galit, kad ir mokamai, važiuosite ten, ten nereikia kaišioti kyšiu, kad būtumėt prižiūrėtos. Beje, kyšio, nedaveme, man tai nėra priimtina, galbūt dėl to su manimi ir elgesi taip baisiai. Bet Dieve, Dieve, niekas nevažiuokite į šia ligonine, rizikuojate ne tik savo, bet ir dar negimusio vaiko gyvybe. Tik dabar suprantu, kaip man pasiseke, kad viskas baigėsi gerai.

Gydytojai, džiaukitės, kad mūsų tauta tamsi ir neišsilavinusi ir nemėgsta rašyti piktu rastu ir skundu. Man baisu ir gaila, kad Jūsų ligoninėje patyriau tokią nepriežiūra! Viliuosi, kad vyksta mokymai, kad priimate naujus ir gerus specialistus, viliuosi, kad situacija pasikeis, ar bent jau po truputi keičiasi, nes tai, kaip aš gimdžiau- nepriimtina.

P.s. Kas per atsilikimas naujagimiui dėti kepure ir mauti vilnones kojines??? Niekur vakaruose taip nedaro. Nežinau, iš kur tai kilę, bet čia visiška nesąmonė! Vakarietiškoje literatūroje ir gydytoju bei akušerių rekomendacijomis- jokių kepurių patalpose, kai temperatūra yra bet 17-18 laipsniu. O apie kojines iš vis patyliu, vilna graužia vos gimusio kūdikėlio plona odele.