Kazys Remeikis

Daktaras tikrai už mus nepasveiks, tad stengtis ir sveikti tenka pačiam. Gydytojas Remeikis atrodo išlaikantis tam tikrą emocinį atstumą, bet aš visada jaučiau jo dėmesį ir rūpestį. Ačiū Jums, Gydytojau.

Šio gydytojo vertinimas yra nevienareikšmis. Galiu suprasti, kodėl yra neigiamų vertinimų, sakančių, kad Vasara, jam kaip popamokinė veikla. Bet kaip sako sena gera reklama - įvaizdis dar ne viskas... :) Jis iš paskos nesekioja ir savo pacientų necackina. Pačiai pradžioje susidarė toks įvaizdis, kad gal jam nerūpi Vasaros pacientai. Bet norinčio pasveikti ir motyvuoto žmogaus tai nestabdo. :) Tai vėlgi gali būti stimulas emocijoms, pykčiui, energijai, "variklio užkūrimui" kažką daryti, kai esi slegiamas depresijos, jautiesi bejėgis. Man tai net labai suveikė! Prisiminiau, kad turiu savo nuomonę, norus ir balsą, ir kad su tuom reikia skaitytis. :) Sustiprėjus ryžtui, gydytojas visada rasdavo laiko - kai reikėdavo ir kiek reikėdavo. Ir jis labai geras specialistas, labai gerai jautė ir žinojo, kur ir kiek mano emocinės ribos, kokios pagalbos ir kiek reikia:
- jis įkalbėjo atsigulti į stacioną dėl ko esu labai dėkinga
- jis nuo pat pradžių teigė, kad mano gydymas yra terapija ne vaistai. Buvimo stacionare metu kai stabilizavosi emocinė būsena, pamažu jų atsisakėm
- be grupinių ir individualių terapijų su juo taip pat gavau labai naudingos literatūros, praktinių patarimų, jaučiau moralinį palaikimą ir kartais tarsi tėvišką globą, rūpestį arba kaip tik pabarimą, kad suku galvą dėl niekų ir pati kuriu problemas lygioj vietoj.
- ir kaip sakiau, gal iš šono ir atrodė, kad jam nerūpi, kad pozicionuoja save autoritetu ir laikosi atstumo, bet tai ne visai tiesa. Subtiliai, bet jaučiau kaip nuoširdžiai džiaugiasi sveikstančiais pacientais, ir kaip jam rūpim. O tas emocinis atstumas, manau, tiesiog darbo specifiką - dirbant su tiek pacientų, kad pačiam stogas nenuvažiuotų. Bet čia jau mano spėlionės ir kaip daktaras pasakytų - per daug galvoju. :)
- prieš ir gydymo metu jokio atlygio nenešiau, esu nusistačius prieš juos. Bet gydymo pabaigoje jam, kaip ir visam skyriui atsidėkojau (ne finansiškai).

Mano manymu, geriausiai bendrą kalbą su šiuo daktaru turbūt ras stiprios asmenybės, praradusios gyvenimo džiaugsmą, ir turintys daug tikėjimo, noro, vilties, motyvacijos, užsispyrimo ir valios atsistoti ant kojų. Be šių stimulų, nepriklausomai nuo daktaro, pasveikti bus sunku ar net neįmanoma, nes pats didžiausias darbas vis tiek tenka mums - daktarai už mus nepasveiks.