Marijampoles ligonines priimamajam, po kritimo ir smarkaus nugaros, juosmens ir apatines stuburo dalies sumusimo, atvykus, teko laukti uz gydytojo kabineto duru 20 min, kol baige asmenini pokalbi telefonu, tada padare nuotrauka. Po rentgeno nuotraukos, dar laukeme 1,5 val. nors nebuvo traumuotu pacientu. Tuomet vyriskis, kuriam dare nuotrauka po musu, pakviestas buvo anksciau ir isejo su israsu. Pasiteiravus seseles kiek dar reikes laukti, ir kodel vyriskis kuriam rentgena dare po musu jau isejo, atsake kad israsas jau yra, bet gydytojas uzsiemes. Paprasius israso, ji atnese kopija. Ten buvo parasyta “luzio nera”. Sesute rekomendavo saldyti dvi dienas sumusta vieta. Pasiteiravus, kodel negalima susilenkti ir issitiesti, kodel didelis skausmas, ar neturetu nuotrauka buti issamiau aprasyta, ir paprasius rentgeno nuotraukos, buvo pasakyta, kad nuotrauku nedaro ir neduoda, kad jas pas seimos gydytoja reikia daryti. Tuomet is ranku buvo isplesta atsakymo kopija, ir pasakyta: ”jei kyla tiek klausimu, sedekit ir laukit gydytojo”, ir uztrenktas langelis. Dar palaukem 15 min, bet buvo akivaizdu, kad gydytojas nesiruosia priimti artimiausiu metu. Galiausiai 22:30 isvaziavome neapsikente. Skaudejo nugara, sedeti buvo sunku. Siaubinga, koks bendravimo lygis Marijampoles priemimo skyriuje, ligonineje, o rytoj Kucios.
Tokiom akimirkom tikrai norisi eiti i privacias klinikas, kur jautiesi pilnavertis pacientas, o ne “tuscia vieta”. Nors pinigus visa gyvenima moki tiems gydytojams, tik ne tiesiogiai, per sodra, tai tiesiogines zmogiskos pagalbos ir negali sulaukti. Isties, labai liudna. Tada supranti, kad reikia gilintis i pacientu teises, kad galetum save apgint, kad gydytoju ir sesuciu profesionalumas tik siekiamybe.
Ir provincijos skirtumas tarp Vilniaus yra milziniskas.
Su artejanciomis sventemis, linkiu sesutems ir gydytojams neatbukti nuo savo darbo, ir ideti sirdies i kiekviena susitikima su pacientu. Labai liudna ir skaudu.
O mes ieskosime pagalbos kitur.