Reitingas

Pacientai, kurie rekomenduoja Antanas Januškevičius, %

Licencijos

Medicinos gydytojas

Išduota: 2006-01-03, Nr. MPL-07750, Galiojanti (duomenys atnaujinti: 2020-09-22)

Januškevičius Antanas dirba šiose gydymo įstaigose

Jeigu žinote, kur dirba Januškevičius Antanas?

Įvesti darbovietę!
Detalus įvertinimas

Kiek laiko laukėte, kol Jus priims?

80.4% Complete
4

Priėmė iškarto sutartu laiku

Kaip tiksliai diagnozavo Jūsų problemą?

69.6% Complete
3.5

Diagnozavo tik dalį problemos

Ar paskirtas gydymas buvo veiksmingas?

71.7% Complete
3.6

Išgydė tik dalį problemos

Ar atsakė į visus Jums rūpimus klausimus?

80.7% Complete
4

Išsamiai atsakė į visus klausimus

Ar skyrė pakankamai laiko?

74% Complete
3.7

Įvertino tai kas būtina, bet plačiau nesigilino

Ar po apsilankymo pasidomėjo kaip jaučiatės?

77.5% Complete
3.9

Savo iniciatyva susisiekė paklausti, kaip jaučiuosi

Kaip vertinate paslaugų kainas?

54.8% Complete
2.7

Kaina atitiko paslaugos kokybę

Ar atsilyginote gydytojui asmeniškai?


Rezultatai rodomi tik prisijungusiems!

Pacientų atsiliepimai
2021-04-14, 06:02 | Registruotas lankytojas 2

Man vaisingumo specialistai iš viso tvirtino, kad su vyru vienas kitam nederam, o vaikų natūraliai galim susilaukti tik su kitais partneriais, nes esam nesuderinama pora. Po tokių jų žodžių jaučiausi siaubingai. Prisimenu, vyras tada dėl darbo buvo išvykęs į užsienį, tai blioviau jam į ragelį. Man prireikė poros metų, kad susitaikyčiau su žinia, jog esu nevaisinga ir kad galėčiau su draugais ir aplinkiniais kalbėti apie savo bėdą. Aplamai vaisingumo klinikose susikoncentruojama į faktą, kaip pagaminti vaikutį. Nežiūrima, kaip jaučiasi moteris, kuri bando pastoti. Jose kelis metus buvau farširuojama gausybės vaistų. Man buvo nuolat pakilusi temperatūra, atrodė, kad nuolat sergu gripu, per pusę metų priaugau 15 kilogramų, nuolat liūdėjau. Buvo gilus nuosmukis, jaučiausi ne žmogus, o mėgintuvėlis, bandomasis triušis. Po kelių nesėkmingų dirbtinių apvaisinimų , kainavusių po 8000 eurų, nusprendžiau vaisingumo klinikose nesilankyt, pradėjau galvoti apie įsivaikinimą, laikytis griežtos dietos. Prieš dvejus metus iš savo bendradarbės išgirdau apie gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių, padėjusį nė vienai nevaisingai porai. Šio gydytojo metodo esmė – pažinti vaisingumui trukdančias priežastis ir panaikinti jį stabdančias kliūtis. Šis gydytojas mane su vyru nuteikė optimistiškai, sakė, kad svarbu sutuoktinių poros organizmų darnus funkcionavimas, paskyrė homeopatiją, kuri gimdos terpę padarytų draugiškesnę vyro sėklai. Po kelių mėnesių mane pradėjo baisiai pykinti, bet sunku buvo patikėti, kad pagaliau esu nėščia. Po tiek metų ėmiau ir pastojau! Iš pradžių giminėms paslapties neatskleidžiau, pasidalinti džiugia žinia privertė prasidėję nėštumo sunkumai. Mane baisiai pykino, porą mėnesių teko lankytis ligoninėse, kad ten ląšelinėmis atstatytų skysčių kiekį. Prasiblaškyti man padėdavo darbas, nes jo metu negalvodavau, kaip blogai jaučiuosi. Gimdymas buvo sunkus, teko atlikti Cezario pjūvį, nes gydytojai įtarė, kad klubai yra per siauri kūdikiui natūraliai gimti. Tačiau pagal ūgį ir svorį mano mergaitė pataikė į vidurkį. Kai ją pamačiau, norėjosi verkti ir net naktį neatitraukti nuo jos akių, net su skaudamais šonais atsirado jėgų ja rūpintis. Dabar jos sveikata gera, ji auga puikiai, yra labai judri ir aktyvi. Labiausiai man patiko gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus požiūris į nevaisingumą. Pagal jį, nevaisingumas - blogai funkcionuojančių žmogaus organizmo dalių pasekmė, kas radikaliai skiriasi nuo požiūrio vaisingumo klinikose, kur nevaisingumas yra liga. Patiko, kad gydytojo Januškevičiaus suteikė galimybę pažinti savo organizmą ir vaisingumą. Ačiū gydytojui labai.

2021-03-16, 10:06 | Registruotas lankytojas 1

Mūsų porą nevaisingumas vargino daugiau nei aštuonis metus, kol netapo tiesiog praeitu ir pamirštu gyvenimo etapu. Ir turbūt pagrindinis momentas, paskatinęs apsisukti, grįžti, pabandyti dar kartą, – atėjęs suvokimas, kad nevaisingumas nėra nuosprendis, o tiesiog dar vienas kalnas, kurį reikia įveikti ir į jį įkopus pažvelgti į viską iš viršaus.

Kai pradėjome planuoti vaikus, jau buvome eilę metų susituokę, turėjome darbus, namus ir jautėmės visiškai subrendę šiam sprendimui. Mėgstu greitą rezultatą, tad tikėjau, kad po kelių mėnesių jau galėsime džiaugtis ir ruoštis pokyčiams. Deja, mėnesiai bėgo, o aš vis nepastojau. Visgi buvo ką kaltinti – tai darbas, tai naujos užduotys, tai atostogų nebuvimas ar stresas ir t.t. Sunku buvo man, viską kontroliuoti norinčiam žmogui, suvokti, kad kažkas nepavyksta, kažkas nuo manęs nepriklauso, o svarbiausia – aš nežinau kaip tai sutvarkyti.

Manau, vaikų „darymas“ tik iš pradžių yra smagus procesas. Po kelių nesėkmingų mėnesių, ypač ėmus griežtai sekti ciklą, ovuliaciją, vaisingas ir nevaisingas dienas, seksas tapo darbu, užduotimi, kurią toli gražu ne visuomet norėjosi vykdyti. Visas nerimas dėl nesėkmingų bandymų ir mylėjimasis pagal tvarkaraštį tikrai nestiprino santykių su vyru. Tad kalbėdavomės, kalbėdavomės, kalbėdavomės.

Kai metų bėgyje nesugebėjau sėkmingai pastoti, kreipiausi į specialistus. Atlikus daugybę kraujo tyrimų, įvertinus kiaušintakių praeinamumą rentgenologiškai, ištyrus vyrą paaiškėjo, kad jokių sutrikimų nėra. Ginekologė padrąsino tęsti, ką pradėjom, ir kantriai laukti. Tęsėm, laukėm, tačiau nerimas ir stresas tik didėjo. Atėjus pas vaisingumo specialistus pasiūlymas buvo tik vienas – pagalbinis apvaisinimas, teigiant, kad kitais metodais susilaukti vaikų šansai maži.

Mano medicininis išsilavinimas šioje vietoje visai negelbėjo – pradėjus skaityti ir bandant susipažinti su laukiančiu procesu sukdavo pilvą ir svaigdavo galva. Pradėjau ieškoti kažkokių kelių, bandymų pakliūti pas vienus ar kitus specialistus, tačiau nuo įvairiausių istorijų ir komentarų internete šiaušdavosi plaukai – žmogiškumo tame, drįstu pavadinti – versle, atrodė mažai.

„Jaučiausi taip, lyg tunelio gale šviesos nebūtų. Per Kalėdų vakarienę pratrūkau, verkiau nesustodama šeimos rate dėl bejėgiškumo, nežinojimo kur lėkti, kur bėgti, kur kreiptis. Atrodė, kad be vaikų ateities nėra, o visa tai, ką darau, nebeturi prasmės. Ir šis išsikalbėjimas ir tėvų palaikymas, kad viskas bus gerai, kažkaip padėjo suvokti, kad dar ne viskas prarasta.“

Tada aš tiesiog nuėjau antros nuomonės pas gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių, ir jis į mane pasižiūrėjo kaip į pacientę, o ne pasipelnymo šaltinį, kelis kartus tyrė modifikuotu Folio metodu. Atrodė, kad viskas turėtų būti gerai, nors aiškios priežasties, kodėl nepavyksta pastoti, jis ir neįvardijo, nurodydavo tik silpnasias organizmo vietas, kurias reikia stiprinti. Ir po kiekvieno ištyrimo skirdavo homeopatinių vaistų. Ir po kelių mėnesių homeopatinių vaistų vartojimo, kurių poveikio nejutau, mėnesinių pagaliau nebesulaukiau. Likus savaitei iki 30-ojo gimtadienio paaiškėjo, kad laukiuosi dvynių! Ir dabar galiu tik pasidžiaugti augančiais vaikais, visai kitais rūpesčiais ir išmoktomis gyvenimo pamokomis.

Su linkėjimais visoms „nevaisingoms poroms“ – ieškokite gydytojo, kuris tiki jumis ir nori jums padėti.

2021-03-14, 17:14 | Registruotas lankytojas 2

Visada svajojau apie idealią šeimą – su vaikais. Tą svajonę apie gražią šeimą turėjau gal nuo kokių 20. Na, bet žinoma, pagal taisykles – mokslai pirmiau. Na, ir šiaip dar nebuvau pakankamai tam subrendusi. Kai tik su vyru susituokėme (man buvo 26) – nusprendėme, kad norime turėti vaikų ir nebesisaugojome. Aš buvau įsitikinusi, kad pavyks iš pirmo karto. Deja, kiekvieną mėnesį sulaukdavau mėnesinių…

Negalėjau patikėti, kad tai vyksta man. Jokių sveikatos problemų neturėjau, periodiškai lankydavausi pas ginekologę. Beje, lankydavausi privačioje garsioje klinikoje. Praėjus metams nusprendėme, kad jau reikia kažko imtis. Kadangi apie tuos nevaisingumo reikalus nieko nežinojau – pasitikėjau savo ginekologe. Ji buvo labai maloni ir gera (visą laiką nuo pat paauglystės lankiausi tik pas ją). Ji nusprendė padaryti man porą kraujo tyrimų ir jai to užteko, kad paskirtų man gerti vieną iš hormonų dideliais kiekiais, nes ji manė, kad man jo trūksta. Nuo tokios didelės dozės vaistų man svaigdavo galva, pykindavo, net negalėdavau vairuoti, kaip stipriai svaigdavo galva. Bet aš tikėjau, kad man tai gali padėti – juk gydytoja išmano savo darbą. Deja, tai nedavė jokių teigiamų rezultatų. Buvo padaryti tyrimai vyrui – jam viskas gerai, vadinasi, „brokuota“ esu aš. Daktarė pasiūlė folikulų augimą skatinančių vaistų (nors nepamenu, kad būtų sakiusi, kad jie užauga per maži) bei paskyrė į pilvą leidžiamų vaistų – tarp moterų vadinamu „sprogdukais“ – skatinančių ovuliaciją.

Mylėtis buvo ne malonumas, o darbas ar net kančia. Nes reikėdavo juk mylėtis kas dieną arba kas antrą (čia jau įvairių teorijų dėl to internete galima rasti). Bevartodama tuos visus vaistus pradėjau pati internete domėtis kas ir kaip. Prisijungiau į slaptą grupę feisbuke. Ten pamačiau ir pažįstamų, kurios turi tą pačią problemą, tik aš apie tai anksčiau nežinojau… Kadangi pradėjau jaustis ne tik fiziškai, bet ir emociškai blogai – ėmiau ieškoti informacijos. Pirkau visokius ovuliacijos testus, kurie, beje, nieko nerodė. Sunaudodavau begalę nėštumo testų kiekvieną mėnesį vis tikėdamasi, kad gal pagaliau vaistai padėjo. Tačiau vos tik pasidarydavau nėštumo testus – iškart prasidėdavo mėnesinės. Prasidėjus mėnesinėms užpuldavo neviltis ir ašaros… ir vis klausdavau „Kodėl man???“

Vyras mane visą laiką palaikė ir visad buvo tas optimistas mūsų šeimoje, kai aš prarasdavau viltį. Naršydama internete supratau, kad ginekologė man neatliko jokių elementarių tyrimų dėl nevaisingumo, todėl nusprendžiau kreiptis į vaisingumo kliniką į tos srities specialistus. Nusprendžiau lankytis pas ginekologę, kuri įkūrė šią privačią kliniką.

Vizitai trukdavo apie 15 min, už juos reikėdavo sumokėti 70-100 eurų. Na, bent jau šita ginekologė paskyrė man daug tyrimų, kuriuos buvo būtina atlikti esant nevaisingumui. Ši gydytoja taip pat skyrė į pilvą leidžiamus „sprogdukus“ bei kitokius vaistus. Nuo visų skatinamųjų vaistų man užaugo apie 5,5 cm skersmens cista kiaušidėje, todėl kurį laiką negalėjau nieko daryti, tik laukti ir tikėtis, kad ji išnyks. Taip pat ginekologė pasakė, kad reikės pasidaryti kiaušintakių pratekamumo tyrimą.

Kadangi viena draugė buvo tai patyrusi, tai, žinoma, papasakojo visa tai su visomis smulkmenomis. To tyrimo aš pradėjau paniškai bijoti. Paskaičiau internete moterų potyrius, tai mane visiškai apėmė panika. Pradėjau labai blogai jaustis psichologiškai. Gerai, kad aš dar toks žmogus, kad kalbėjau su vyru, drauge ir tėvais apie tai. Kiti mano vietoj apskritai užsisklendžia ir viską išgyvena savyje. Turiu tokių pat likimo draugių, kurių tėvai apie problemą net nežino. Galbūt dėl baimės tai garsiai pripažinti, arba dėl jaučiamos gėdos. Skaudžiausia moterims, kurių vis aplinkui klausinėja: „O kada vaikai?“

Toje slaptoje feisbuko grupėje moterys viena kitos klausia patarimų, kaip elgtis, kai visi aplink tik to ir teklausia. Mums su vyru kažkaip pasisekė, nes niekas aplink labai dažnai neklausdavo. Bet, pasirodo, visi artimieji klausinėdavo mūsų tėvų. Tėvams turbūt labiau teko atlaikyti giminaičių „atakas“. Iš esmės tiesos nežinojo kiti, gal būtų tiesiog užtekę pasakyti žmonėms, kad yra tokia problema ir vaikai ant medžių neauga tiesiog. Kuo toliau, tuo blogiau jaučiausi psichologiškai. Iš esmės jaučiau neviltį, kad nerandu tinkamos pagalbos net už tokius pinigus. Tie vizitai pas gydytoją trukdavo daugiausia 15 minučių, per kurias pusę laiko ji mėgindavo mane atsiminti ir perskaityti savo užrašus. Viskas vyko tokiu konvejeriu, už durų laukdavo dar daugybė merginų. Jaučiausi patekusi į pinigų mašiną, kur tik greit greit viską pažiūri, išberia visą informaciją kaip žirnius ir tu pasimetusi išeini lauk nieko nesupratusi. Pradėjau vestis vyrą kartu į vizitus, nes tiesiog nebesuprasdavau, kas vyksta tokiu kosminiu greičiu. Gal ta ginekologė ir išmanė savo darbą, bet jaučiau, kad čia esmė – pinigai. Vyrui iš karto nepatiko visa ši sistema. Nusprendėme per pažįstamus nuvažiuoti pasikonsultuoti į Santaros klinikas. Ten man pasakė: „Nėra čia tau ko laukti, jau 1,5 metų nepastojat, nereikia to kiaušintakių pratekamumo tyrimo, o iškart laparoskopija (operacija)!“ Išėjau dar labiau pasimetusi negu buvau prieš tai. Jau mano istorijoje buvo 3 ginekologai – visi skirtingai sakė, ką reikia daryti ir tirtis negalint pastoti.

Mano ginekologė manė, jog nėra reikalo dar daryti tos operacijos, nes visgi kiti tyrimai dar nebuvo atlikti. Juk kaip bebūtų – tai operacija, kurios metu apžiūrima pilvo ertmė. Ir nemažai tokių moterų istorijų, kurioms padaro kiaušintakių pratekamumo tyrimą bei laparoskopiją ir nieko blogo neranda. Blogiausia tai, kad nebežinai, kuriuo daktaru tikėti. Mane apėmė visiška neviltis. Pamenu dieną, kai atėjau į darbą, šypsojausi, bendravau su kolegomis (juk jie nieko nežinojo), sėdėjau prie savo darbo stalo ir nebegalėjau sulaikyti ašarų. Nenorėjau, kad kolegos pamatytų mano tokią būseną, tai tiesiog bėgte išbėgau iš ofiso į lauką. Lauke buvo žiema. Ėjau ir verkiau taip, kaip turbūt niekad nesu verkusi. Tiesiog nebegalėjau valdyti savo emocijų. Jos ėmė ir sprogo. Tą dieną buvo labai sunku emociškai… Viską apsvarsčiusi, nusprendžiau vykti į Latvijos kliniką, kai prieš tai draugė įkalbino apsilankyti pas vieną geriausių nevaisingumo specialistų - gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių. Visad sakiau, kad jau ko ko, bet pas vyrą gydytoją tikrai neisiu, nes buvo gėda. Bet perlipau per save tikėdama, kad jis mano paskutinis šansas. Taigi, pakeičiau klasikinės medicinos vaisingumo kliniką į homeopatinę. Su vyru nuėję pas jį praleisdavome po valandą. Jis mums atlikdavo tyrimus modifikuotu Folio metodu, atidžiai analizuodavo tyrimų rezultatus, kalbėdavosi ir niekur neskubėjo. Nepaisant to, kad už durų taip pat laukė dešimtys moterų. Jis pagaliau buvo tai, ko man reikėjo. Jis buvo ne tik geras gydytojas, tačiau ir puikus psichologas. Mes su vyru pas jį radom vidinę ramybę, supratome, kad esame tose rankose, kurių mums reikėjo. Po kelių mėnesių pagaliau įvyko stebuklas ir aš pastojau!

Šiuo metu laukiuosi ir vis dar negaliu tuo patikėti. Ir sau aš galiu padaryti išvadą, kad geras specialistas yra svarbiausia. Manau, kad tiesiog pasisekė rasti puikų gydytoją. Manau, kad būtent jis man ir padėjo. Dabar aš pradėjau kalbėti garsiai apie savo istoriją su visais – artimaisiais, kolegomis ir iš esmės su bet kuo. Nes galbūt mano žodžius išgirs ar perskaitys tos poros, kurios nuo nevaisingumo kenčia ir nežino, kas iš tiesų joms gali padėti. Pati 10 metų kentėjau nuo nevaisingumo, ir žinau, ką tai reiškia. Yra moterų, kurios pasidariusios visus tyrimus, ir niekam nieko neradus, nuleidžia rankas. Yra šeimų, kurios pasiima paskolas iš banko tyrimams, dirbtiniam apvaisinimui ir jiems nepavyksta, ir jie dėl to pasiduoda. Tačiau pasiduoti nereikia. Kas ieško, tas randa.

2021-01-24, 12:27 | Registruotas lankytojas 1

Po ilgos kovos su nevaisingumu galiu ištarti, jog tą kovą
mes laimėjome. Dabar esame laimingiausia ir
turtingiausia šeima pasaulyje. Deja, ši kova užtruko
ilgus devynis metus, bei buvo lydima ašarų, nevilties,
pykčio ant viso pasaulio, savęs graužimu: „Kodėl
mums?“, „Už ką?“. Per tuos metus atsiribojome nuo
aplinkinių, pradėjome vengti susitikimų su draugais, nes
labai bijojome klausimų: „Kada turėsite vaikų?“, „Kodėl
neturite?“, „ar jums jų tiesiog nereikia, nes karjera
svarbiau“. ir pan. Iš pradžių tiesiog bandėme ir laukėme,
po to kreipėmės į vaisingumo kliniką, kur buvome
„gydomi“ vitaminais, Duphaston‘u ir patarimais
„atsipalaiduokite“. Po laparoskopijos paaiškėjo, kad
vienas kiaušintakis nepratekamas, kiaušidė policistinė,
pirmos stadijos endometriozė. Vyro sperma „ant ribos“,
bet po gydymo vitaminais ir žoliniais preparatais tapo
„gera“. Iš tikrųjų, mūsų nevaisingumo priežastis liko
neaiški, nes teoriškai mes galime susilaukti vaikų. Deja,
tik teoriškai... O mėnesiai bėgo
veltui, atnešdami kartų nusivylimą, pyktį ant savęs ir
viso pasaulio. 7 inseminacijos ir 2 IVF
bandymai su šaldytais embrionais efekto nedavė. Nuo
begalinių stimuliacijų vaistais
priaugau antsvorio, psichologinė būsena buvo klaiki.
Pamenu, tolesnei kovai jėgų atradau tik po vyro
padrąsinimo, kad „karas susideda iš daugelio mūšių ir
po kelių pralaimėjimų pasiduoti negalima“.
Tačiau reikėjo kažką kardinaliai keisti. Internete atradau
gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus kontaktus.
Šiandien gydytojas Antanas Januškevičius mūsų šeimai
yra stebukladarys, nes jo skirto gydymo dėka aš
pastojau. Kai pamačiau, jog nėštumo testas teigiamas,
negalėjau tuo patikėti. Pamenu, skambinu vyrui ir
negaliu per ašaras pasakyti, kad mums pagaliau
pavyko, tuo pačiu išsiliejo visas nerimas, įtampa, toks
gniužulas gerklėj strigo, atėmė kvapą ir kalbą...
Nėštumo metu džiaugiausi kiekviena akimirka,
kiekvienu mažylės judesiu pilvely. Neleidau sau skųstis
senkančia energija, nugaros skausmais. Tai buvo
stebuklingas mano gyvenimo etapas, nuostabi patirtis.
Maniau, kad, kai gims mažylė, tą akimirką imsiu ir
pravirksiu. Klydau. Susigraudinau dar likus
kelioms minutėms iki jos gimimo. Pravirkau ne iš
gimdymo skausmo. Jis nublanksta, palyginus su
mintimi, kad jau tuoj tuoj pamatysiu savo išlauktą
stebuklėlį. Gimus mergytei, pasimiršo visi vargai,
patirtas dvasinis ir fizinis skausmas, rodos, viskas
nubėgo, nutekėjo, paliko kažkur toli toli...
Šiandien džiaugiuosi vienu – kad su vyru ryžtingai
siekėm, kad nepasidavėm, kad nesipykom, kad
neišbarstėm per Santuoką pasakytų žodžių,
kad vienas kitą palaikėm, kad tikėjom... Girdėjau, jog
nevaisingumo paliestose šeimose augantys vaikai yra
kitokie. Kitokie dėl to, kad jie yra išverkti,
išmaldauti, tiesiog išplėšti iš likimo. Todėl šiandien
dėkoju ir aš savo likimui. Žiauriai, skaudžiai aptalžė,
grūdino, sutaurino...

2020-10-21, 17:29 | Registruotas lankytojas 1

Kai, sukūrus šeimą, po kelių bendro gyvenimo metų vyras prakalbo apie vaikus, kai jo akys užsidegė šia idėja, nustojome saugotis. Sveikata nesiskundėme, neturime žalingų įpročių, tačiau praėjo mėnuo, pusmetis, metai, o vaikelis neskubėjo. Kiekvieną mėnesį, kai duždavo mudviejų viltys, tapdavo vis skaudžiau. Tos, kurios be jokių pastangų prisišaukia gandrus, greičiausiai nė neįsivaizduoja, kokia tai nelaimė, kai kas mėnesį daraisi nėštumo testus, o jie vis neigiami ir neigiami. Viltis vis ruseno, bet vis dažniau verkdavau, tapau dirgli, niekas nebedomino. Dėl mūsų bėdos pasipasakojome ir artimiausiems šeimos nariams. Matėme skausmą jų veiduose. Niekas nesuprato, kodėl yra tokia neteisybė, kad žmonės, kurie gali užauginti vaikus dorais žmonėmis, jų negali susilaukti, o už lango girta mama rėkaudama tampo savo vaikus, kurių nė nelaukė. Kodėl ji turi, nors nenori, o mes neturime, nors galime vaikui suteikti viską? Abu su vyru daug kalbėdavomės, tiksliau - jis kantriai klausydavo mano monologų, šluostydavo ašaras. Kartu vis tiek svajojome. Šiaip taip rasdavome jėgų ir tikėjome, kad gal vėliau, gal dar ne dabar, bet tikrai kažkada mums pavyks.
Labai skaudu tapo, kai ir mūsų draugai ėmė mus „spausti“ gausinti šeimą. Kokia griežta, netolerantiška, žiauri visuomenė man tuo metu atrodė! Giliai širdin smeigė klausimas: „Kodėl jūs vaikų nenorit?“. O ką atsakyti? Pasakoti? Verkti? Be to, man buvo gėda prisipažinti, kad aš negaliu pastoti. Švenčių, susitikimų metu ar kokiomis progomis tik ir girdėjome šeimos pagausėjimo linkėjimus. Todėl pradėjome vengti bendravimo su draugais ir pažįstamais, užsisklendėme savyje. Po bevaisių metų nutariau apsilankyti pas mano poliklinikos ginekologę. Ji iš pradžių tiesiog rekomendavo ramiai „bandyti“, „nesinervinti ir atsipalaiduoti“, ir tik po pusmečio nusiuntė atlikti lytinės funkcijos hormonų tyrimus.
Visa laimė, kad tyrimų rezultatai buvo geri. Nusiuntė išsitirti ir vyrą. Nors jo rezultatai buvo ne patys puikiausi, bet išvada aiški - mano vyras vaisingas. Vadinasi, teoriškai vaikų susilaukti mes galime. Tačiau, kalbėdama apie mūsų atvejį, gydytoja gūžčiojo pečiais. Skaudžiai nudiegė jos išsakyta mintis, kad dalis porų nedera tarpusavyje, su kitais partneriais gal ir turėtume vaikų...Suvokę, kad čia pagalbos daugiau nerasime, nutarėme kreiptis į vaisingumo kliniką. Išsirinkau ją ekspromtu, kai internete perskaičiau, kokia „šauni medikų
komanda“ ir „naujausia medicinos įranga“, pasiruošusi padėti kiekvienai šeimai susilaukti vaikelio.
Po trejų metų skaudžios patirties susilaukti savo vaikelio kartu su vyru baugščiai pravėrėme šios klinikos duris. Pirmą šoką patyriau, kai pas gydytoją mane pakvietė vieną, o vyras taip ir liko laukti už durų!
Problema juk - mūsų šeimos, ir mes esame du! Deja, susiimti ir „atstovėti už šeimą“ teko moteriai. Šlapiais delnais, virpančiu balsu ir su begaline gėda
Pasakojau, kad man su vyru neišeina susilaukti vaikų. Čia tikrai tikėjausi supratimo, palaikymo, profesionalaus požiūrio, kompetentingos pagalbos. Bet
teko nusivilti. Gydytoja buvo šalta, gruboka. Už jos „konsultacijas“ kiekvieną kartą mokėjau po 100 eurų. Gaudavau šūsnį lapelių toje pačioje klinikoje atlikti
daugybę tyrimų. Būdavo, sumokėdavau ir po pusę tūkstančio, o gydytoja išsamiai rezultatų nė nepakomentuodavo. Vartydavo mano ligos istorijos dokumentus
ir niurnėdavo: „Bandom, bandom“.
Taip mūsų „bandymų“ sąrašą papildė pusmetis mėginimų pastoti natūraliai, vėliau - hormoniniais vaistais stimuliuojant ciklą. Po to išbandėme 4 intrauterininės inseminacijos
procedūras. Kiekviena tokia procedūra kainuodavo beveik 1000 eurų. Kaip aš tikėjau, kad „jau dabar
pavyks“, net jausdavausi „truputį nėščia“, ieškojau ir rasdavau nėštumo simptomų. Ir kaip žiauriai ir skaudžiai krisdavau žemėn tą dieną, kai organizmas
išduodavo, kad visos viltys ir pinigai - veltui. Iš gydytojos nebuvo palaikymo, galų gale net mūsų gydymo plano, nesėkmių aptarimo. Girdėjau tik
jos „bandom, bandom, kažkada pavyks“. Tai many žadino vis naują viltį. Reikėjo tik rasti jėgų, išsigydyti žaizdas, sukaupti reikiamą pinigų sumą ir vėl stoti
kovon.
Bet, kadangi, inseminacijos buvo nesėkmingos, man buvo rekomenduotas dirbtinis apvaisinimas, kurio kaina siekė 4 000 eurų. Tokius pinigus sukaupti reikėjo laiko. Bet kartu su tuo laiku užgimė didelė nauja viltis, kad šįkart mums pavyks.
Viskas buvo kaip ir gerai. Po punkcijos, kuri atliekama, pritaikius visišką nejautrą, greitai atsigavau. Mūsų embrionai dalinosi gerai. Įkėlimo dieną, pasak
embriologės, jų kokybė buvo puiki. Tačiau pats įkėlimas buvo komplikuotas, man skaudėjo, gydytoja nervinosi.
Turėjau laukti net 14 d., kol sužinosiu, ar procedūra pavyko, ar aš nėščia.
Namuose nėriau į internetą ieškoti informacijos. Paieškos sistema mane atvedė į vieną populiariausių besilaukiančių ir bandančių pastoti moterų forumą. Man atsivėrė akys, siela įgavo naują kvėpavimą kartu su bundančiu pavasariu. Čia suradau daugybę savo likimo „draugių“, išgyvenusių lygiai tokius pat problemas. Kokį palaikymą ir supratimą čia gavau!
Paprasta kalba išsiaiškinau gydymo metodus, forumo draugės padėjo įsivertinti savo situaciją, galimybes.
Be to, forumo narių rašyta statistika apie vaisingumo klinikų reitingus rodė, jog mano pasirinkta klinika buvo sąrašo viršuje, gydytoja - irgi. Gimė tikėjimas, kad pagaliau nevaisingumas įveiktas. Bet viskas veltui. Beveik 4000 eurų - Į niekur. Po tokios „brangios“ nesėkmės, pamenu, vairavau automobilį į darbą, ašaros tekėjo upeliais, verkiau balsu.
Gydytoja skėsčiojo rankomis, ragino kitą mėnesį bandyti procedūrą su atšildytais embrionais (kadangi mūsų lytinės ląstelės dalinosi gerai ir, pasak medikų, buvo kokybiškos, dalį jų klinika už papildomą mokestį užšaldė).
Atsigavau per porą mėnesių. Labai sunkiai. Ir vėl smūgis. Išleisti 1500 eurų. Bandymas su atšildytais embrionais nepavyko. Verkiau, graužiau save iš vidaus. Artimiausi giminės mane bandė paguosti, sakydami: „Kiek daug šeimų neturi vaikų ir gyvena. Čia juk ne pasaulio
pabaiga“. Man šie žodžiai nuskambėjo kaip pasidavimas, kapituliacija. Aš taip negalėjau.
Supykau ant giminių ir pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Aišku, galvojau ir apie variantą įsivaikinimą. Bet, žinau, kad įvaikintas vaikelis, kai užaugs, vis tiek ieškos savo tikros mamos. Nors ir vienam kartui, kad tik pažvelgtų į jos akis. Rodės, kad ta akimirka man bus per skaudi.
Be to, norėjau mūsų su vyru vaikelio. Norėjau pamatyti mūsų mažąsias kopijas. Gal skambės egoistiškai, bet visų pirma troškau pati išgyventi nėštumo laikotarpį, patirti gimdymą. Tikėjau, kad mums vis dėlto pavyks.
Forume ir toliau godžiai skaičiau sėkmingus nevaisingumo įveikimo atvejus. Įsitikinau, kad forumo dalyvėms, pastojusiems dirbtinio apvaisinimo dėka, laimė nusišypsojo geriausiu atveju tik iš penkto karto. To sekoje nemažai forumo dalyvių pasirenka alternatyvų dirbtiniam apvaisinimui kelią, bei nevaisingumą įveikia gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus (dirbančio Profesorės Alos Bodrovos klinikoje) taikomų metodų dėka. Dėl to nusprendėme apsilankyti pas šį gydytoją ir mes. Bet užsirašyti pas jį nebuvo paprasta. Reikėjo laukti kelis mėnesius. Tačiau apsilankę pas jį nepasigailėjom. Gydytojas malonus, turintis savitą humoro jausmą, dėmesingas. Ir kompetentingas, man jis atrodė tikri profesionalai. Gydytojas paaiškino, kad dirbtinis apvaisinimas nepasisekė dėl to, kad mūsų situacijoje šis metodas iš viso nėra tinkamas, ir gydytojai ginekologai neturėjo jo siūlyti, nes jis tinkamas toli gražu ne visiems. O bandymas su atšildytais embrionais buvo iš viso netikslingas, nes jų kokybė po atšildymo buvo netinkama. Ir, aplamai, ginekologai, vietoj eksperimentų turėjo mūsų situacijoje pasiūlyti homeopatinį gydymą, kurį gydytojas mums ir paskyrė. Išėjau iš klinikos ir pravirkau. Netoliese esantis miškas ošė pavasarį, vyras ramino, o siela viduje draskėsi. Juk ir vėl gydytojas suteikė viltį pastoti pačiai. Ir atskleidė, kaip netinkamai su manimi eksperimentavo ginekologai. Jaučiausi išnaudota finansiškai, išsekinta emociškai. Po kelių mėnesių pastojau homeopatijos dėka. Jau antrą kartą per tuos pačius metus, šįkart natūraliai. Visą gyvenimą prisiminsiu tą rytą, kai sužinojau, jog nėštumo testas teigiamas.
Drebėjo visas kūnas, širdis daužėsi. Tiek metų laukta akimirka! Tiek apie ją svajota, sapnuota, tiek išverkta, maldauta. Skambinau pranešti naujieną vyrui. Ašaros riedėjo skruostais, gerklėje strigo gniužulas, negalėjau pratart nė žodžio. Verkiau. Tik šįsyk penkerių metų kovoje už savą vaikelį aš verkiau iš džiaugsmo!
Nėštumas praėjo puikiai. Gal pasąmonė neleido man dejuoti ar skųstis, juk tiek teko ištverti dėl nėštumo. Per pirmą trimestrą numečiau daug priaugto svorio.
Atsigavau dvasiškai ir fiziškai. Manęs nepykino, turėjau daug jėgų. Kaip sakydavo aplinkiniai - pražydau. Daugelis nė neabejojo, kad gims mergaitė, nes pati
buvau „labai graži“.
Ūgtelėjus mūsų pirmagimei, nusprendėme ilgai nelaukti ir į šeimą kviestis dar vieną vaikelį. Gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius vėl paskyrė homeopatiją. Tą kartą
buvo kur kas ramiau. Vieną dukrytę jau turėjome. Bet kokia nesėkmė, atrodė, jau taip negniuždys. Po kelių savaičių mums su vyru euforija - laukiamės
dvynukų! Pamenu, gydytojas mums komentavo tolesnius žingsnius, o aš plačiai šypsodamasi jaučiausi tokia pilnavertė, tokia laiminga! Vyras man
sužnibždėjo: „Tavos akys dabar tiesiog švyti“.
Antrasis nėštumas buvo kiek sudėtingesnis, nes daugiavaisis. Tad daugiau ilsėjausi, teko ir ilgokai ligoninėje pagulėti, laukiant mažylių gimimo. Tik niekada neapleido teigiamos emocijos, euforija. Juk savy nešiojau dvynukus! O dabar jau esu trijų mergaičių mama.

2020-09-07, 10:57 | Registruotas lankytojas 1

VAISINGŲ MOTERŲ DRAUGIJOS VADOVĖ BEATA ANTUŽĖ

KAIP AŠ PASTOJAU ARBA GYVENIME NEKELSIU KOJOS Į VAISINGUMO KLINIKĄ

Kadangi vaisingumo klinikos pastoti man nepadėjo, tai
netrukus pradėjau tiesiog internete ieškoti informacijos
apie alternatyvias pastojimo galimybes. Iš giminės
patirties, žinojau ir pati kažkada lankiausi, bet dėl kitų
priežasčių, pas homeopatą. Daug šnekama, kad jie
netikri gydytojai, tačiau kai mačiau konkrečius įrodymus, kad tai veikia,
tai niekada tokių epitetų jiems pati nenaudojau. Gal kuri
nors iš jūsų sakysite, kad tai – Placebo efektas, kuom
tiki, tas ir vyksta, galbūt, nesiginčysiu, bet jei
homeopatai padeda įtikėti, kad pasveiksi nuo kažkokios
ligos, tai kodėl gi neapsilankius? Nei jūsų mama, nei
draugė, nei vyras jūsų neįtikintų, kad pasveiksite,
palyginus kaip baltu chalatu apsirengęs specialistas gali
priversti patikėti. Prieinu iki to, kad palandžiojus
interneto platybėse, radau informacijos, kad homeopatai
gali padėti ir pastoti. Perskaičiau keletą sėkmės istorijų,
na ir užsivedusi parašiau laišką vienam homeopatui į
Vilnių, trumpai nupasakodama kas man yra ir
klustelėdama, ar jis gali mums padėti. Atsakymo
sulaukiau teigiamo ir tik tada papasakojau savo vyrui.
Sulaukiau pritarimo:
-Taip, Beata, bandom, nieko neprarasime.
Laukė mėnesio laukimas, kol prieisime savo eilę niūrų
lapkričio šeštadienį, 2016-aisiais. Vykstame vedini
smalsumo į Vilnių, užsisakę viešbutuko kambarį, kad
nereiktų tą pačią dieną po vizito važiuoti ilgo kelio
namo. Kelionėje daug nesišnekame, klausomės
muzikos, važiuojame ramūs. Tiesa, prieš kelionę
paskaitau kokiu principu tikrins mūsų sveikatą, randu
išvadas, vyrui – bendras kūno disbalansas, o man
silpniausia vieta – kaiušidės (ką ir pati žinojau ir jam
sakiau), kurias galėjo iš rikiuotės išvest ir skydliaukės
problemos, ir stresai ir nieko konkretaus neišgirdau.
Toliau – dar juokingesnė dalis. Daktaras taria, kad
dabar mums pritaikys ir suderins (!) kokias tinktūras
turime gerti (jos pagamintos iš augalų, kiek suprantu),
kokius homeopatinius vaistus nusipirkti, kada gerti ir
grįžti po mėnesio pas jį antram vizitui. Apie tinktūrų
derinimą net neklauskite, nes ten tikrai buvo panašu į
magiją, tai tik trumpai paminėsiu: pastato buteliuką ant
kažkokio kitos dalies Folio Metodo prietaiso, pajungia
per kompiuterį vėl tą pačią programą, tik kitą jos dalį, ir
pagal mūsų kiekvieno biolauką priderina ir gėrimą. Ten
nuleidus galvą teko abiems ir susijuokti, bet turėjome
tikėti, nes daktaras viską aiškino moksliškai, grįžę namo
netgi ieškojome internete, ar nenusišnekėjo jis, žinoma
tiek, kiek atsiminėm, ir mūsų dideliai nuostabai – viską
pasakę kaip iš vadovėlio, nenusišnekėjo.
Išvažiuojame užsirašę kitam vizitui, bet laaaaaabai
skeptiški abu. Atsisėdam į automobilį ir vienam kito
klausiam:
-Nu ir kaip tau jis?
-Kažkoks keistuolis, keistai šneka, pats susivėlęs,
pavargęs..
-Aha, nežinau ar antrą kartą važiuosime.. jaučiu
atšauksiu vizitą..
-Bet matei kiek žmonių laukia po mūsų ir iki mūsų??? ir
kaip jam telefonas netilo?
-Nu jo, mačiau, klientų turi tikrai nenormaliai daug.
Vilniuje praleidžiame naktį ir kitą dieną, lapkričio
sekmadienį, parvažiuojame į Klaipėdą. Kaip nekeista,
bet nurodymų laikomės: geriame abu skirtingas
tinktūras, skirtingus homeopatinius žirniukus, plius dar
rusiškus vitaminus, vyras geria vyriškai reprodukcijai
gerinti, aš – moteriškai.
Praeina mėnesis, vizito neatšaukiame, važiuojame.
Procesas kartojasi. Tikrina mus abu, klausinėja kaip
jaučiames, ar sveikata gerėja, sakom, kad nesiskundėm
sveikata ir iki tol. Vėl kažką pasirašo, paanalizavęs mus
pasako, kad jau organizmai abiejų tvarkosi, bet kiek
vizitų reikės -pasakyti negali, nes kiekvienai porai
individualiai. Žinot kas įdomiausia? Vaisingumo klinika
nurodė 46 procentų statistiką, o jis užtikrintai sako:
-Na pas mane šimtaprocentinis pastojimas. Neturėjau
dar nei vienos poros kuri nepastotų po mano gydymo,
nebent jūs būsite pirmieji, ties kuriais mano sėkmingo
darbo ratas sustos , – ir nusijuokia.
Važiuojame namo su naujomis tinktūromis, kurias
geriame kas vakarą, su naujų žirniukų pavadinimais ir
vis nenustojame šnekėti, kaip žmogus gali taip tvirtai
sakyti, kad jo praktikoje nebuvo nesėkmės atvejų!!
Trečias vizitas buvo magiškas visomis prasmėmis. Buvo
Kalėdų laikotarpis, Vilnius buvo be galo gražus, vizitas
praėjo ypatingai sklandžiai, kai pagaliau radome su
homeopatu bendrą kalbą, pradėjome labiau suprasti jo
šneką, išėjome kažkodėl abu pakylėti, vėl nešini naujų
tinktūrų. Staiga abu netikėtai sugalvojome, kad
užsuksime minutėlei į Šventos Onos bažnyčią,
uždegsime žvakę už šeimos gerovę visomis
prasmėmis. Buvo diena, tačiau greitai temo ir šį kartą
nakvoti turėjome ne Vilniuje, tad skubėjome neužtrukti
ilgai. Kaip tik tuo metu bažnyčioje buvo prižiūrėtoja,
labai maloni moteris, kuri priėjo mus pakalbinti. Mes
tikrai negalime paaiškinti šiai dienai kodėl, bet ji pradėjo
kalbėti apie vaisingumą, šeimą. Mes nusijuokėme ir abu
sutartinai pasakėme, kad ji pataikė tiesiai į dešimtuką
mus pakalbinti, nes į bažnyčią atėjome pasimelsti
būtent už tai. Ji palinkėjo didžiausios sėkmės, pakvietė
mus į vakarines pamaldas, trumpai užsimindama, kad
bus labai įdomus kunigas ir šnekės įdomia tema (gaila
nepamenu kokia), tačiau išgirdus, kad turime tris
valandas dar kelio namo, atsisveikino.
Grįžom namo, gėrėm tinktūras, gėrėm vėl naujus
žirniukus ir taip praėjo gražiausios metų šventės.
Ketvirtas vizitas turėjo įvykti sausio viduryje 2017
metais. Turbūt pastebėjote, kad čia sakau turėjo, nes
rašau ir jau šypsausi ???? Taip, mums jo nebeprireikė,
paskambinau daktarui ir atšaukiau. Po trijų vizitų – AŠ
PASTOJAU. Žinote, o homeopatas nei kiek nenustebo,
pasveikino mus ir pasakė kad mūsų atvejis vienas iš
trumpiausiai trukusių, nes poros pas jį gydosi nuo 3
mėnesių iki dvejų metų.
Rytas.Sausio vidurys, nepamenu kelinta tiksliai diena.
Ruošiuosi į darbą, širdis spurda, nes žinau kad darysiu
antrąjį nėštumo testą ( pirmasis prieš kelias dienas
nieko nerodė). Maniškis miega, jam į darbą vėliau, nors,
kaip vėliau išsišnekėjom, ne tiek jau ir miegojo, irgi
laukė, žinodamas kad ryte tikrinsiuos. Nueinu į tuoletą ir
po atliktos procedūros negaliu patikėti – ryškėja antras
brūkšnelis. Bėgu ir žadinu jį. Veide šypsena, abiejų
veiduose šypsenos ir apsikabinimas.. Kaip vairavau į
darbą, tiesiog nepamenu, tik gerai pamenu, kad norėjau
pravažiuoti ištiestu viduriniu pirštu pro vaisingumo
kliniką ir pamojuoti jiems ????
Nežinau kas padėjo pastoti tiksliai, ar homeopatas, ar
tikėjimas, ar bažnyčios moterėlė – dabar jau
nebesvarbu, tačiau noriu pasakyti, kad savo pasiekiau ir
išvengiau visų brangių ir skausmingų procedūrų, kurios
būtų laukusios klinikoje. Organizmas pats save
sutvarkė, tiesa, pamiršau paminėti, kad man visiškai
nevyko ovuliacija, natūralus kasmėnesinis procesas, be
kurio pastoti galimybės nėra, tačiau ji per tris mėnesius
stebuklingai atsirado.
Merginos, pasakoju savo patirtį ir visiškai nenoriu
pasakyti, kad vaisingumo klinikos yra blogis, tiesiog tai
yra gerai apgalvota pinigų darymo mašina, kur
kiekvienai klientei priskiriamos identiškos pradinės
patikros, neatsižvelgiant visiškai į individualius
negalavimus ir atvejus. Niekas nesigilina, kodėl tau
sutrikusi kiaušidžių veikla, niekas apskritai nieko
nesigilina, kokį gyvenimą tu gyveni, ką dirbi, kas daro
įtaką, galbūt, tavo sveikatai. Aš tikiu, kad yra problemų,
kur homeopatas neišspręs, bet išklausius įvairių istorijų,
pirmiausia sakau:
– Pamėginkit nuvažiuoti pas tą gydytoją Antaną
Januškevičių. ????
P.S. Kai mes pamiršome projektą “Darome vaiką“ ir tiesiog maloniai vakarojome namie, mėgaudamiesi
mano mėgstamiausiu kokteiliu romo su coca cola ir
laimu, tada ir užgimė gyvybė manyje. Tiesa sakant, tai
buvo maksimalus atsipalaidavimas, pirmiausia
prisimenant, kad mes vis dar pora, mylinti vienas kitą ir
tiesiog norinti pasimėgauti puikiu, šaltu žiemos vakaru.

2020-07-24, 16:27 | Registruotas lankytojas 4

Labai įtartini komentarai apie šį gydytoją...Pasakėles seka pats šituose komentaruose... Kas tikrai buvo pas jį - manau liko nesupratę ar tai gydytojas, ar burtininkas :D

2020-01-25, 17:28 | Registruotas lankytojas 7

Pas šį daktarą kreipėmės su nevaisingumo problema, radę puikių atsiliepimų internete, tačiau teko labai stipriai nusivilti. Vizito pradžia prasidėjo vestibiulyje aptarimu asmeninių klausimų prie kitų žmonių. Reziume po 3 valandų konsultacijos sumokėjus 100 eur, išvykome namo supratę, kad daugiau nesilankysime pas šį gydytoją. Per mūsų vizitą kas 5 -10 min šis gydytojas vis bėgiojo iš vieno kabineto į kitą, o aptariant mūsų situaciją kalbėjo ir dėliojo mintis neriškiai, aptakiai ir nekonkrečiai. Paskirti homeopatiniai medikamentai pulsatilla C200, kurie ne tik nuo vaisingumo, asmos, nemigos ir daug kitų bėdų.

2019-05-14, 11:31 | Registruotas lankytojas 2

Jeigu dar nenukentėjote nuo šio gydytojo, tai pasiskaitykite šias bylas: A2.1.-343-576/2016 ir II-16-908/2019. Mane išteisino 2019m byloje. Būkite atsargūs, ir fotografuokite visą naudojamą įrangą, daktarą, jo rašomus popierius, kabineto duris, nes jei prieisit iki teismų, tai bus jūsų įrodymai. .

2018-01-16, 12:41 | Registruotas lankytojas 1

Nezinau, kas paskatino parasyti... Ir parasyti butent dabar. Tiesiog... Tikrai labai gerai suprantu - isties suprantu - tas, kurios beviltiskai megindamos pastoti jau pamazu netenka vilties ir liaujasi tikejusios stebuklu. Dar pries metus skaitydama tokia istorija, kad homeopatija gydo nevaisinguma, buciau tik eilini karta suirzusi ir atsainiai mestelejusi: "Taip, taip, stebuklu buna, bet visada kazkodel kitur, kazkam kitam - tik ne man..." Dar pries metus, vyrui uzsiminus, jog esam pakviesti i geru draugu naujagimes krikstynas, stengdamasi uzmaskuoti eilini karta sukilusi beribi skausma siurksciai atrezciau: "Ko ten eiti? Tam, kad eilini karta pasiklausyciau "na, ir jums jau butu laikas...", ar (is tu, kas zinojo apie musu problemas) "et, nepergyvenkit, mano drauges pusseseres klasioke irgi 12 metu negalejo pastoti..." Vimde nuo tokiu fraziu... 7 metai tikejimusi ir nusivylimu, simtai ir vel neigiamu nestumo testu, desimtis kartu kone jauciami nestumo pozymiai uzaugino tarytum siena, atsiaurumo kauke, kuria uzsidedavau vos kalbai pakrypus vaiku link... Atleiskit uz galbut per ilga izanga... Jau 5 su puse menesio, kaip po mano sirdimi plaka maza sirdele. Rasau, o asaros rieda skruostais... Dziaugsmo asaros... Nes iki siol negaliu patiketi, jog gydytojo homeopato Antano Januskeviciaus paskirtos homeopatijos deka ivyko stebuklas - man pasiseke iveikti nevaisinguma. Jei ne po truputi ryskejantis pilvukas, kuriame jau pora savaiciu jauciu spurdancia gyvybe, jei ne kas menesi is gydytojo gaunamas patvirtinimas, jog viskas kuo geriausiai, manyciau sapnuojanti. Nors ka ten - net tai sunkiai leidzia patiketi, jog ir mano svajonei, mano paciam didziausiam troskimui pagaliau buvo lemta issipildyti. Nezinau, ar teisingai elgiuosi pasakodama visa tai, tiesiog tenorejau papasakoti savo istorija tokioms kaip as, kuriu viskas galbut dar laukia ateityje... Galbut ir jus praejus metams braukdamos dziaugsmo asaras pasakosite savasias istorijas... Stebuklu, gydantis nevaisinguma homeopatija, buna. Ne kazkur TEN. Cia. Pas mus.

2017-11-26, 14:32 | IP: 195.182.92.72

Kai dešimt metų negalėjau susilaukti vaiko, ir kai įvairiose klinikose darytos penkios dirbtinio apvaisinimo procedūros buvo bevaisės, tada mano ginekologė rekomendavo kreiptis į šį gydytoją, kaip aukštos klasės nevaisingumo gydymo specialistą, kuris žmones gydo homeopatijos dėka. Apsilankiusi pas šį gydytoją, įsitikinau, kad tai yra gydytojas iš Didžiosios raidės. Patiko, kad jis labai įdėmiai išklausė mano nusiskundimus (ne tik ginekologinius, bet ir visus kitus), po to detaliai ištyrė visą mano organizmą savo aparatu, nustatė visų mano negalavimų priežastis, ir paskyrė gydymą, tinkantį tik man vienai. Vartodama homeopatinius žirniukus, po pusės metų pagaliau pastojau. Ačiū gydytojui labai.