Reitingas

Pacientai, kurie rekomenduoja Antanas Januškevičius, %

Licencijos

Medicinos gydytojas

Išduota: 2006-01-03, Nr. MPL-07750, Galiojanti (duomenys atnaujinti: 2020-09-22)

Detalus įvertinimas

Kiek laiko laukėte, kol Jus priims?

84.6% Complete
4.2

Priėmė iškarto sutartu laiku

Kaip tiksliai diagnozavo Jūsų problemą?

71.6% Complete
3.6

Diagnozavo tik dalį problemos

Ar paskirtas gydymas buvo veiksmingas?

78.5% Complete
3.9

Pilnai išgydė

Ar atsakė į visus Jums rūpimus klausimus?

84.6% Complete
4.2

Išsamiai atsakė į visus klausimus

Ar skyrė pakankamai laiko?

76.7% Complete
3.8

Skyrė laiko visapusiškai problemos analizei ir gydymui

Ar po apsilankymo pasidomėjo kaip jaučiatės?

83.7% Complete
4.2

Savo iniciatyva susisiekė paklausti, kaip jaučiuosi

Kaip vertinate paslaugų kainas?

53.2% Complete
2.7

Kaina atitiko paslaugos kokybę

Ar atsilyginote gydytojui asmeniškai?


Rezultatai rodomi tik prisijungusiems!

Pacientų atsiliepimai
2024-02-07, 14:39 | Registruotas lankytojas 2

Gydytojo Antano Januškevičiaus taikomi nevaisingumo gydymo metodai ne tik prilygsta dirbtiniam apvaisinimui, bet daug kartų pranašesni už jį. Vis negaliu atsigėrėti, kokia ramybe ir palaima spinduliuoja dukros, gimusios šio gydytojo dėka, akys. Dukrai greitai sueis metukai, ją sėkmingai maitinu iki šiol, ir išmokti taisyklingai maitinti krūtimi man jau atrodė juokų darbas, palyginus su tuo, kiek daug teko visko ištverti iki pastojant. Kai su vyru susituokėme, nuo pat pradžių abu norėjome gausios šeimos, bet, kažkodėl, vaikutis pas mus neskubėjo, nors noras susilaukti vaikų buvo užvaldęs visą protą, apie tai galvodavau nuolat, tai buvo tarsi apsėdimas. Tokio laukimo nuotaikomis gyvenome pusantrų metų. Skaudu buvo žiūrėti į nėščias moteris, į vaikus vežimėliuose, galvojau, kodėl mums taip nenutinka? Tai patys juodžiausi mūsų gyvenimo metai, sunku buvo bet ką daryti, net ir intymumo akimirkomis galvodavau: ar pastosiu? Dabar suvokiu, kad tokia būsena yra nenormali. Tai kaip liga, labai sunku psichologiškai. O po pusantrų metų kažkas viduje tarsi perdegė. Skausmas dingo kažkur, nebekilo klausimų, kodėl taip nutiko mums, kodėl kiti, kurie vaikus palieka kūdikių namuose, susilaukia dešimt, o mes negalime susilaukti ir vieno? Dabar esu net dėkinga tam juodžiausiam gyvenimo etapui už tai, kad jis atvedė mus ten, kur ir turėjome atsidurti. Kadangi nuo aplinkinių neslėpėme, kad norime susilaukti vaikučio, bet mums nepavyksta, visi mus palaikė. Pusseserė vis ragino nueiti išsitirti sveikatą, galbūt yra kokių nors medicininių nevaisingumo priežasčių. Ir taip prasidėjo tyrimų maratonas. Gydytojai sakė, kad vyro sveikata gera, o man rado šiokių tokių „kabliukų“, kurie galėtų trukdyti pastoti. Skyrė antibiotikų, o kitokio gydymo kaip ir nebuvo. Privačios klinikos gydytoja pasiūlė dirbtinį apvaisinimą, kuris, deja, nepavyko. Atsitiktinai iš draugų šeimos sužinojome apie gydytojo Antano Januškevičiaus taikomus metodus, kurie padeda susilaukti vaikų. Iš pradžių man tai nekėlė pasitikėjimo. Galvojau, vėl kažkokios dirbtinės technologijos? Bet pora tvirtino, kad minėtas gydymo metodas yra visai kas kita, ne dirbtinis apvaisinimas, ir jie patys tokiu būdu susilaukė vaikelio. "Tarptautinė natūralios terapijos klinika", kurioje dirba gydytojas Antanas Januškevičius, pasirodė nedidelė, bet ją įkūręs gydytojas daugiau nei 15 metų dirba nevaisingumo gydymo srityje, sukaupęs daug praktikos, gydant nevaisingas poras. Gydytojas modifikuotu Folio metodu nustatė daugybę problemėlių, kurių kiekviena atrodė nereikšminga, bet visos kartu galėjo trukdyti pastoti. Pavyzdžiui, buvo šiek tiek sutrikusi lytinių hormonų pusiausvyra, nors patys hormonai buvo normos ribose. Be to, organizme labai trūko vitamino D ir folio rūgšties, kuri svarbi nėštumo metu. Buvo atlikti tyrimai ir dėl maisto netoleravimo, tada ir sužinojau, kad netoleruoju pieno, riešutų, cukraus. Be to, gydytojas papildomai dar aiškinosi apie mano organizmo išskyras, kurios daug ką pasako ne tik apie moters vaisingas dienas, bet ir bendrą organizmo būklę - infekcijas, uždegimus, turinčius įtakos vaisingumui. Prisipažinsiu - esu didelė smaližė, neįsivaizdavau, kaip ištversiu be saldumynų. Kartais taip norėdavau šokolado, kad net verkdavau. Būdavo akimirkų, kai atrodydavo, kažin ar verta taip kankintis, kad pastočiau. Juk niekas negarantavo, kad tai įvyks ir kada tai įvyks. Bet laikiausi nustatytos dietos, nukrito 7 kilogramai, kuriuos numetusi, atrodžiau labai liesa. O dar mano blyški oda, tad žmonės klausdavo, kas atsitiko, kodėl atrodau net pamėlynavusi? Fiziškai jaučiausi gerai, bet svajonių apie pieno produktus ir saldumynus netrūko. Vasarą radau šiokią tokią išeitį - augalinį pieną, ledus be laktozės. Kadangi netoleravau ne paties pieno baltymo, o tik laktozės, kas dieną turėdavau pramogą suvalgyti ledų porciją. Stebėdama savo organizmą, iškart matydavau reakcijas į maistą - vieną kartą neatsilaikiau, suvalgiau sumuštinį su sviestu ir sūriu, išskyros iškart pasidarė tąsios, tokios, kurios trukdytų įvykti natūraliam apvaisinimo procesui. Man atrodo, jei moterys atidžiai stebėtų savo organizmo būklę, galėtų išvengti daugybės ligų, ir ne tik ginekologinių.
Pasitikėjome gydytoju, paisėme visų jo nurodymų ir rekomendacijų. Kartais jausdavausi kaip močiutė, kuri net į komandiruotes važiuoja su maišeliais homeopatinių žirnelių ir kas kelias valandas jas geria.
Buvo praėję maždaug 8 mėnesiai nuo gydymo pradžios, kai nutariau viską mesti. Vyrui sakiau, kad galbūt daug kam toks gydymas padeda, bet gal ne mums? Gal mums apskritai nelemta tapti tėvais? Vyras atsargiai siūlė dar nemesti. Ir po mėnesio aš pastojau! Kai mėnesinės vėlavo, pasidariau nėštumo testą, tai, pamačiusi tyrimo rezultatus, netekau amo, kadangi jau nebetikėjau jokiais kūno siunčiamais signalais, kurie tiek kartų buvo apvylę. Kiek kartų maniau, kad esu pastojusi, kad veržia krūtis, kad pykina. Bet šįkart testas viską pasakė. Vyrui naujieną pasakiau kitą dieną, vos ne vos sulaukusi mūsų vestuvių metinių ryto. Tą rytą buvo penkeri metai, kaip mes susituokę. Pabudusiam vyrui pasakiau, kad turiu ypatingą dovaną. Išgirdęs, kokia ta dovana, apsiverkė ir jis, ir aš. Bijojau, kad iš tos laimės tik nepersileisčiau.
Savo istoriją pasakoju tam, kad ji padėtų kitoms poroms, kurios išgyvena tą patį, ką išgyvenome mes. Galbūt jiems ši informacija suteiks vilties, galbūt bus naudinga. Mes juk irgi nieko nebuvome girdėję apie gydytojo Antano Januškevičiaus metodus, kol nepapasakojo draugų šeima, sulaukusi vaikučio būtent tokiu būdu.
Jei norėtumėt sužinoti mano istorijos detales, rašykit el. paštu: [email protected]. Mano istoriją papasakojau ir žurnalistams: https://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/likimai/2024/02/06/news/vaiku-susilaukti-negalejusi-vilniete-jautesi-kaip-apsesta-buvo-skaudu-ziureti-i-kudikius-vezimeliuose--30408371

2023-11-15, 00:37 | Registruotas lankytojas 1

Pas gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių pradėjome lankytis kartu su vyru dėl nevaisingumo problemų, internete radę vaisingų moterų draugijos vadovės Beatos Antužės komentarą (https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/beatos-stebuklas-pastojo-per-tris-menesius-su-vyru-svarsto-padejo-tikejimas-ar-homeopatija-1028-1040512). Kaip suprantu, dauguma šio gydytojo pacientų yra būtent negalinčios susilaukti vaikų poros, tai jis lyg ir specializuojasi šioje srityje. Na, švelniai tariant, savotiškas jis mums pasirodė personažas - toks lengvai trinktelėtas, daug kalbantis, pastoviai pervargęs dėl gausybės pacientų ir dažnų komandiruočių į užsienį, jaunas profesorius, klausinėjantis, rodos, visai ne į temą dalykų. Kiekvienas apsilankymas, kurio metu tikrindavo abiejų mūsų organizmo būklę, užtrukdavo apie 2, 5-3 val. Skyrė gerti įvairiausių tinktūrų, vartoti žirniukų. Jau vartojant jo paskirtus preparatus, vis pabrėždavo mums su vyru keistai skambėjusią frazę "malonu matyti, kad viskas eina geryn, organizmai valosi, sveiksta", kadangi mes nieko nejutom. Ir, po kelių gydymosi homeopatija metų, nelauktai sulaukėme to, ko tikėdamiesi ėjome pas šį gydytoją - aš pagaliau pastojau.

2023-05-24, 09:44 | Registruotas lankytojas 1

Gydytoją Antaną Januškevičių suradau Rugilės Stakišaitės dėka, ačiū jai labai. Šis gydytojas - kokių reta! Tai - nuostabus žmogus, turintis didelę patirtį ir kompetenciją, pas kurį lankausi jau ne pirmus metus, tiek prieš pastojant, tiek nėštumo metu. Nekeisčiau jo į nieką kitą! Visada viskuo pasidomės, paklaus, patars ir paaiškins. Važinėju pas jį iš Kanados, nes labai atitinka mano poreikius. Priėmimas būna šiltas ir jaukus. Teko eiti pas šį gydytoją po to, kai likau nepatenkinta Kanadoje ir Santariškėse teiktomis paslaugomis, kur ne kartą teko lankytis dėl nevaisingumo, ir kur per ilgą laiką taip ir nesugebėta nustatyti tikrosios nepastojimo priežasties (tiesiog, vienbalsiai prieita išvados, kad su vyru vienas kitam nederam, ir reikia kitų partnerių eit ieškot), o pas gydytoją Antaną Januškevičių nuėjus, jis per trumpą laiką biorezonansinės diagnostikos aparatu nustatė nevaisingumą sukėlusią priežastį, skyrė atitinkamą efektyvų gydymą. Po Kanados ir Santariškių gydytojo Antano Januškevičiaus klinika - tikra atgaiva. Nors klinika nedidelė, neatrodo super moderniai ir vieta nėra pati patogiausia, bet svarbiausias dalykas yra gydytojo profesionalumas. Gydytojas Antanas Januškevičius reabilitavo mano pasitikėjimą nevaisingumo specialistais. Smagu, kad kai jis turi net ir pačią mažiausią abejonę, nedelsdamas konsultuojasi su savo profesūra. Tai suteikia ramybės, kad su tavo sveikata nėra žaidžiama va bank. Tik, deja, susisiekti su gydytoju - sudėtinga. Jo administratorės paliepia - bandykit skambinti, gydytojas užimtas. Bet kaip žinoti, kada jis bus laisvas? Ir taip visa diena budi prie telefono.

2023-05-23, 22:17 | Registruotas lankytojas 3

Apie gydytoją Antaną Januškevičių sužinojau iš Rugilės Stakišaitės, ir įveikiau nevaisingumą šio gydytojo dėka. Man tik 34 metai, tačiau pagal mano šeimos istoriją galima būtų sukurti kelių serijų dramą.

Šeimyninio gyvenimo pradžia

Mano su vyru istorija prasidėjo nuo meilės iš pirmo žvilgsnio. Pamačiusi būsimą vyrą pirmą kartą gyvenime, supratau, jog tai gyvenimo dovana, ir po 2 savaičių nusprendžiau gyventi su juo kartu. Būdama 19 metų jau tapau žavios mergytės mama. Kai dukrelei sukako 2 metai, vėl pradėjau lauktis, tačiau šis nėštumas baigėsi persileidimu. Supratau, kad būna visko, reikia bandyti vėl. Deja, taip greitai, kaip tikėjausi, pastoti nebepavyko. Čia ir prasidėjo tikroji drama.
Dveji metai gana ramūs

Pirmuosius dvejus metus, per kuriuos nepavyko pastoti, jaučiausi gana ramiai. Trečiaisiais – domėjausi, skaičiau, kad jau reikėtų eiti tikrintis, tačiau laukiau, nes tikėjausi, jog išeis pastoti vis dėlto savaime. Tikriausia reikia subręsti psichologiškai pirmam vizitui pas gydytoją, kurio metu pasakai – man nepavyksta pastoti. O iki tol dar tenka tai pripažinti sau pačiai. Tai išdrįsau padaryti po daugiau nei 3 nevaisingų metų.
Ginekologė atliko pagrindinius tyrimus, nieko blogo nerado. Skyrė kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kuris atliekamas ligoninėje. Rašydama siuntimą gydytoja pasakė – tikriausiai tai ir bus problema, kai jums pravalys kiaušintakius, pagimdysite dar 8. Tyrimas parodė, kad mano kiaušintakiai praeinami. Jų „pravalyti“ nereikėjo. Laukimo ir vilties kupini prabėgo dar keleri metai.
Vyras stoja į kovą

Gavusi gerus tyrimų atsakymus ginekologė užsiminė, kad reikėtų ištirti vyrą. Ši misija – tyrimams įkalbėti vyrą – matyt, viena sunkiausių. Tam ruošiausi beveik metus. Perskaičiau apie vyrų vaisingumo tyrimą ir supratau, kad jei būčiau vyras, niekada nesutikčiau šio tyrimo atlikti. Tai vyriškąjį orumą žeminanti procedūra.
Tie bėgantys metai man buvo labai sunkūs. Aplink vienas po kito gimė giminaičių, draugų vaikai. Pajutau, kad nenoriu būti kompanijose, kuriose yra kūdikis. Nenorėjau, kad aplinkinius glumintų mano nepaaiškinamas jaudulys, ašaros. Situaciją gelbėdavo vyro palaikymas, tačiau pamažu mūsų šeima tarsi užsivėrė nuo aplinkinių. Kai sužinodavome, kad greitai tuoksis kokie nors pažįstami, mano pirma mintis būdavo – jie greitai turės vaikų. Giliai širdyje džiaugiausi, kai jiems gimdavo gražūs, sveiki kūdikiai, bet kai reikėdavo susiruošti eiti į svečius, aš palūždavau, neidavome niekur. Dabar pati stebiuosi, kodėl man buvo taip skaudu, juk auginome dukrą. Tikriausiai tiems, kurie negali susilaukti vaikų, visai nesvarbu, ar jau yra vaikas šeimoje, ar ne – skausmas toks pats.
Vis dėlto pagaliau ryžausi atsargiai pasikalbėti su vyru. Jis be kalbų sutiko. Žinojau, kad galima spermą tyrimams atvežti iš namų.
Norėdama palengvinti vyro užduotį, taip ir padariau. Nenorėjau, kad vyras eitų pats į kliniką, kad į jį kažkas žvalgytųsi, apkalbėtų…
Spermos tyrimo atsakymas buvo puikus.
Tolesni tyrimai ir pirmosios inseminacijos.
Toliau tęsėsi tyrimai, kurie taip nieko aiškaus ir neparodė. Buvo spėliojama – gal priežastis hormoninė? Buvo skirtas gydymas hormoniniais vaistais, stimuliuojamos kiaušides. Išaugdavo daug folikulų, tačiau tai nieko nekeitė. Vizitai pas medikus buvo lyg nuolatinis darbas.
Ginekologė pasiūlė kreiptis į vaisingumo specialistus. Vėl visą savo istoriją turėjau išpasakoti kaip bažnyčioje… Tik bažnyčioje niekas, išskyrus kunigą, tavęs negirdi, o gydytojo kabinete, rodos, ir prietaisai klausosi. Vaisingumo gydytoja vėl paskyrė daugybę tyrimų ir rekomendavo pabandyti atlikti inseminaciją. Tas vienaskaita pavartotas procedūros pavadinimas teikė tiek vilties ir nusiraminimo! Tačiau vienaskaitos nepakako.
Ginekologai vaistais sunokindavo folikulus, echoskopu nustatydavo jų dydį ir tam tikrą dieną liepdavo susileisti vaistų (vaistus suleisdavo vyras).
Nustatytą ovuliacijos dieną su vyro sperma indelyje atvažiuodavau į kliniką, kur būdavo atliekama ši procedūra. Viena po kitos (su maždaug 6 mėnesių pertraukomis) buvo atliktos 3 inseminacijos. Pastoti nepavyko. Tuo metu vienos inseminacijos kaina buvo 500 eurų, plius echoskopijos, gydytojų konsultacijos, medikamentai folikulams nokinti ir daug kitų papildomų išlaidų.
Turėjau tikslą, jo siekiau, todėl visos tos procedūros, vaistai, vizitai pas gydytojus manęs visiškai nevargino. Išmokau negirdėti ir nematyti to, kas man atrodė estetiškai nesuderinama su naujos gyvybės pradėjimu.
Fiziškai jaučiausi stipri, energinga. Tačiau psichologiškai mane labai palauždavo ir alino vis tas pats –neigiamas – rezultatas. Jaučiau kaltę dėl sparčiai senkančių šeimos finansų. Po kelių nesėkmingų bandymų nutariau save prieš procedūras užprogramuoti nesėkmei. Kai atlikdavo procedūrą, sakydavau sau – tikrai nepasiseks. Galvodavau – jei manysiu, kad nepasiseks, ir taip bus iš tikrųjų, vadinasi, man bus mažiau streso. O jei netyčia pasiseks – tada bus daugiau džiaugsmo mums abiems. Sunku įsivaizduoti, koks stiprus turėjo būti mano vyras, sugebėjęs visas ašaras, nusivylimus, abejones kaskart paversti dar vienu atskaitos tašku ilgame kelyje į tikslą. Už tą stiprybę jaučiu žodžiais nenusakomą dėkingumą.
Pertrauka
Metai bėgo. Įsigijome naują butą, paskendome įsikūrimo rūpesčiuose, tad kuriam laikui savo tikslą atidėjome. Juolab kad apie sudėtingą šeimos siekimą pastoti niekas nežinojo, net dukra. Kai vyras leisdavo vaistus, dukrai buvo sakoma, kad mama peršalo ar jai skauda pilvą. Esu labai plepi, bendraujanti, tačiau apie mūsų žygius nežinojo nei mama, nei anyta, nei teta, kuri dirba su nėščiosiomis, nei artimiausios draugės. O kartais taip norėdavosi tiesiog moteriškai išsiplepėti, nes ne visas smulkmenas paprasta pasakoti vyrui. Dabar neįsivaizduoju, kaip sugebėjau išlaikyti viską savyje, neprasitarti, nes kartais tiesiog po procedūros tekdavo dalyvauti šeimos ar draugų susibūrimuose, o nuo patirtų emocijų, atrodė, sprogsiu. Nors apie tai nekalbėjome, bet, manau, kad artimieji daug ką suprato. Jie delikačiai vengė temos, kodėl mes neturime antro vaiko. O jei kas paklausdavo, atsakydavome, kad dabar nenorime keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo, smagu pagyventi dėl savęs. Dėl to, kad išlaikėme paslaptį, sau rašau 10 su pliusu. Ir dabar manau, kad elgiausi teisingai, nes kai visi žino, klausinėja, skambina, jauti dar didesnį spaudimą.
Atokvėpio metais ir toliau nesisaugojome, tad visada ruseno mažytė viltis – o gal pavyks pastoti, tačiau stebuklas neįvyko.
Dirbtiniai apvaisinimai
Netrukus vėl atnaujinau žygius pas gydytojus. Šie pasiūlė dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje. Įprasta vieno apvaisinimo kaina buvo 5000 eurų, tačiau man jis atsiėjo gerokai brangiau, nes reikėjo didesnių vaistų dozių. Iš viso man buvo atlikti 4 dirbtiniai apvaisinimai. Deja, visi nesėkmingai.
Dirbtinio apvaisinimo procedūra susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia vaistais sunokinamos kiaušialąstės ir, pritaikius bendrąją nejautrą, ilgu švirkštu paimamos iš kiaušidžių. Paskui jos apvaisinamos mėgintuvėlyje ir, atrinkus gyvybingus embrionus, jie įsodinami į gimdą. Pirmasis kartas nepavyko, manau, dėl to, kad gydytoja, gerai nepažinodamas mano organizmo, skyrė per mažas vaistų dozes, tad subrendo per mažai kiaušialąsčių. Įsodinus jas ir joms neprigijus, jau nebebuvo „atsarginių“ kitam apvaisinimui. Jei būtų likę kiaušialąsčių, nebebūtų reikėję ilgo medikamentinio paruošimo, didelių investicijų. Toks apvaisinimas vadintųsi tarpiniu ir būtų keletą kartų pigesnis.
Po pirmosios nesėkmės gydytojai patarė pusmetį „pailsėti“. Pagalvojau – koks čia poilsis? Juk aš noriu darsyk tapti mama, o laikas bėga! Tie „poilsio“ mėnesiai man ėjo kaip ant adatų – kad tik greičiau. Per antrąjį apvaisinimą gydytojai pavyko numatyti reikiamas vaistų dozes, subrendo pakankamai kiaušialąsčių. Bet ir tai nepadėjo. Tačiau buvo likę užšaldytų kiaušialąsčių, tad galima buvo padaryti tarpinį apvaisinimą. Ir vėl nesėkmingai… Tada tvirtai nutariau, kad reikia pakeisti „rankas“ (specialistę, kuri tai daro). Stebuklas neįvyko.
Ironiška, bet vieną iš embrionų įkėlimo į gimdą procedūrų man buvo atlikta per Motinos dieną. Nuoširdžiai tikėjau šios dienos galia, galvojau – gal šį kartą pavyks? Deja“
Nejaukus konvejeris
Labiausiai mane slėgdavo „vaikų pradėjimo mėgintuvėlyje“ eiga. Jokio psichologinio parengimo ar švelnaus žodžio, tik chirurginis, šaltas, nejaukus konvejeris, kuriame atsidūrus visi asmeniniai pasiruošimai ir stiprybė išgaruoja per pirmas sekundes. Gydytojams esi tik statistinis vienetas, dar vienas pacientas, paguldytas ant procedūrinio stalo, o po procedūrų paliktas vienišas palatoje atsigauti.
Mane gelbėjo tai, kad ji turėjo galimybę bet kada išeiti iš darbo pas gydytojus, nebaigtus darbus atlikti namuose. Kadangi kartais lankytis tekdavo kasdien, daug darbų moteris nudirbdavo naktimis.
Bandymų kaina – butas
Sudėjus visų keturių apvaisinimų, inseminacijų ir gydymo kainą susidarytų apie 30 000 eurų suma. Ne prabangus, bet vis dėlto butas. Gerai, kad visų tų pinigų nereikėjo sumokėti iš karto – jų tiesiog nebūtumėm turėję. Teko atsisakyti daugybės malonumų, kelionių, daiktų. Galima sakyti, dirbome dėl to, kad pastočiau. Kaskart eidama pirkti vaistų, kurie skiriami brandinti kiaušialąstėms, nešdavausi po keletą šimtų eurų. Kartą pinigų pritrūko, tad paklausiau, ar galiu trūkstamą dalį sumokėti kitą kartą. Gydytoja atsainiai atsakė – čia jums ne bankas. Lyg elektra nutrenkė! Beje, klinikoje kabėjo plakatas, kad bankas suteikia galimybę gražiam tikslui pasiekti – teikia paskolas. Kaskart pagalvojau – ką turi išgyventi šeima, kuri pasiima paskolą, sumoka klinikai, pastoti nepavyksta, o paskui tenka kas mėnesį mokėti įmokas už tai, ko nepavyko.
Liz Burbo pamokymai
Supratusi, kad medikų pastangos bevaisės, nustojau pas juos lankytis. Atsikvėpėme finansiškai – keliavome po Italiją, Prancūziją, lepinomės Turkijos ir Egipto kurortuose. Tačiau tikros laimės nejautėme. Tačiau užtekdavo pamatyti šeimą su mažais vaikais, ir nuotaika sugesdavo visai dienai. Vyras ramindavo, kad viskas pavyks, tik kiek vėliau. Visose kelionių vietose, kuriose turistams siūloma palikti slaptą norą (ir jis būtinai išsipildys) prašiau kūdikio.
Ieškodama nusiraminimo sielai, perskaičiau daug psichologinių knygų, itin įstrigo Kanados terapeutės Liz Burbo knyga „Klausykite savo kūno – geriausio jūsų draugo žemėje“. Knygos autorė įsitikinusi, kad ligos ir negalavimai yra psichologinės kilmės, tai organizmo prašymas pakeisti elgesį ir charakterį. Pavyzdžiui, Liz Burbo mano, jog nugarą skauda dėl to, kad žmogus bando būti atsakingas už visus ir už viską. Kosulys gali kamuoti, jei žmogui atrodo, kad gyvenimas ir aplinkybės gniuždo. Inkstų skausmai labai susiję su nusivylimais ir nuoskaudomis. O nevaisingumas kankina, nes kyla pasąmoninė baimė, kad nepavyks pastoti, išnešioti, išauginti vaiko.
Visas šios nuostabios autorės knygas rijau iki išnaktų. Supratau, kad be reikalo save programuodavau nesėkmėms, buvau per daug jautri, įsitempusi. Tos psichologinės knygos mane nuramino, jau galėjau ramiai bendrauti su šeimomis, turinčiomis mažų vaikų, drąsiai glaudžiau prie širdies giminaičių ir draugų kūdikius, išmokau džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turiu. Bet tvirtai žinojau, kad pabandyti dar sykį tikrai noriu. Tik kiek vėliau.
Mintis įsivaikinti.
Įsisukti į jau pažįstamą procesą vis trukdydavo kokios nors aplinkybės šeimoje, darbe. Dėl uždegimo, esančių sąaugų ir vis pasikartojančių pilvo skausmų buvo atliktos dvi laparoskopinės operacijos. O ir psichologiškai nusiteikti gal būt abejotinos sėkmės procedūroms tapo vis sunkiau.
Bet pirmoji dukrelė užaugo, mano draugijos poreikis blėso, tad mintys vėl įkyriai pradėjo suktis apie mažą vaikelį. Pamažu jaukinausi mintį apie įvaikinimą. Tokių minčių kildavo ir anksčiau, jas aptardavau su vyru, bet realių sprendimų ir veiksmų nebuvo.
Dabar gali reziumuoti, kad lietuvių kalba informacijos apie įvaikinimą labai trūksta, užtat rusų kalba apie tai sukurta daugybė tinklapių, filmų, galybė psichologinės medžiagos, filmuotų siužetų iš vaikų namų, veikia įvaikinamų vaikų bankai (internete gali pamatyti vaikučio nuotrauką, pasiskaityti apie jį). Iš pradžių didelis informacijos gūsis išgąsdino, bet vėliau jis padėjo rasti atsakymus į visus klausimus bei nustoti bijoti.
Taip, mes daug kartų klausėme savęs, ar tikrai svetimas vaikelis gali tapti savu, mylimu? Bet ir savo vaiką reikia pamilti, pažinti, žengti šalia per visus jo asmenybės augimo tarpsnius, ir ne visi žmonės sugeba nuoširdžiai ir sąžiningai atlikti tėvų pareigas, rasti laiko saviems vaikams.
Taip, mes dažnai pagalvodavome, kad ateityje gali paaiškėti, jog įvaikintas vaikas yra ligotas, sutrikusio vystymosi. Bet ar tik atsisakantiems auginti vaikus žmonėms gimsta ligoti vaikai? Ne, nuo to niekas neapsaugotas. Tuo metu jautėmės kaip niekad drąsiai, jautėme, jog visi atsakymai į kylančias abejones tapo savaime aiškūs ir tvirti.
Man kilo mintis įsivaikinti Rusijoje, juolab, kad vyro giminės gyvena Rusijoje, ten dažnai lankosi. Kreipiausi į vienus vaikų namus Rusijoje, net svajojau apie kelis matytus nuotraukose vaikučius. Gavau atsakymą, kad įsivaikinti įmanoma, tačiau tik per įvaikinimo agentūrą. Deja, Lietuvoje nėra jokios įvaikinimo agentūros, kuri dirbtų su Rusija. Vis tik tarp eilučių išgirdau, kad „jei labai norite įvaikinti, viskas įmanoma“. Tai yra, jei sumokėsi, tada ir pavyks. Taip pat buvo rekomenduota baigti parengiamuosius įtėvių kursus Lietuvoje, gauti pažymėjimus, susitvarkyti dokumentus, išsiimti pažymas, viską išversti į rusų kalbą ir atvykti.
Būsimų įtėvių mokymai
Buvo kovas. Užsibrėžiau tikslą visus dokumentus susitvarkyti iki vasaros. Kad spėčiau, net išėjau atostogų. Kasdien viena (kur įmanoma), nenorėdama trukdyti dirbančio vyro, vaikščiojau po institucijas rinkdama pažymas. Teko eiti pas gydytojus, gauti pažymas iš policijos, priklausomybės ligų bei psichinės sveikatos centrų, pateikti duomenis apie turimą turtą, pajamas ir t.t. Lankėme ir specialius parengiamuosius kursus, kartu su kitomis įsivaikinti norinčiomis šeimomis. Kursai truko 3 mėnesius ir mums jie labai patiko.
Daug ką jau žinojau (buvau skaičiusi rusiškuose tinklapiuose), bet buvo ir daug naujos psichologinės, su vaikų auklėjimu ir pasiruošimu įvaikinti susijusios informacijos. Susidraugavome su kitomis šeimomis, ir dabar palaikome ryšius. Dokumentų tvarkymas Lietuvos institucijoms truko neilgai. Tačiau po mokymų laukęs dokumentų paruošimas Rusijai būtų netrumpas ir nelengvas– juk kiekvieną pažymą reikėtų ne tik išversti į rusų kalbą, bet ir legalizuoti (patvirtinti) Užsienio reikalų ministerijoje, kai kurių pažymų galiojimas būtų pasibaigęs, be to, Rusijoje reikalaujama daug griežtesnės sveikatos kontrolės.
Perėjusi dokumentų tvarkymosi mėsmalę, atkreipiau dėmesį, kaip nejautriai dirba oficialių įstaigų biurokratai. Pavyzdžiui, stovi eilėje dėl pažymos apie šeimos sudėtį, o dokumentus tvarkanti moteris sušunka: „Tai jums reikia pažymos dėl įvaikinimo? Praeikite“. Tas pats ir narkologiniame ar policijoje – visur klausia, kam reikia pažymos, o tu turi garsiai pasakyti – noriu įvaikinti. Tvarkant šiuos dokumentus nėra jokio konfidencialumo. Tik žavi psichiatrė entuziastingai nužvelgė ir padrąsino: „Šaunuoliai, pamatysite, su laiku vaikelis taps jūsų kopija“. Įsivaizduoju, kaip skaudžiai žmonių nesupratingumą išgyvena žmonės, kurie niekada negalėjo susilaukti vaikų. Juos dar kartą pažemina biurokratinėse tarnybose.
Stebuklas, kurio nebelaukėme.
Įtėvių kursuose susipažinau su Rugile Stakišaite, kuriai gimė dukra gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus taikomų gydymo metodų dėka, o dabar ji nusprendė dar vieną vaiką paimti iš vaikų namų, kad dukrai nebūtų liūdna. Jos pavyzdžio įkvėpta, nusprendžiau pas šį gydytoją apsilankyti ir aš. Tiesą pasakius, gero įvaizdžio jis man nepaliko. Tai - dėl gausybės pacientų pervargęs, aštresnių replikų nestokojantis gydytojas. Jeigu ne jo rezultatai, gyvenime pas jį nesikreipčiau! Tačiau, mėnesį palankiusi įtėvių kursus, bei, tuo pačiu, paraleliai vartodama homeopatiją, pajutau, kad storėju. Nunešiau siuvėjai paplatinti drabužius, o kai atėjau po savaitės atsiimti, rūbai vėl buvo per siauri. Kilo mintis, kad viena iš storėjimo priežasčių gal ir „galėtų“ būti nėštumas, nes mėnesinės smarkiai vėlavo. Nutariau nusipirkti nėštumo testą. Nelaukiau ryto, testą pasidariau iškart ir pamačiau dvi ryškias juosteles. Antroji juostelė, kuri paprastai išryškėja vėliau ir būna blankesnė, išryškėjo pirmoji. Mane apėmė isteriškas juokas. Mačiau kaip nedrąsiai džiaugėsi vyras. Pati dar bijojau džiaugtis, nes testai gali būti klaidingai teigiami. Skubiai užsirašiau pas ginekologę, kuriai beliko nėštumą patvirtinti ir pasveikinti.
Jau būdama nėščia papasakojau tetai nueitą ilgą kelią antrosios mergaitės link ir paklausiau, kodėl po 15 metų pastangų, alinančių procedūrų, dirbtinių apvaisinimų pastojau visiškai to nebesitikėdama, tik homeopatinių žirnelių dėka? Teta susimąstė ir tyliai atsakė: „Vaikui pradėti kartais nepakanka dviejų žmonių. Kartais būna kažkas trečias, ir tai nebūtinai žmogus, tai gali būti ir homeopatija“.
P.S. Mano istorijos pagrindu sukurtas straipsnis Tv3 portale:
https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/ugne-pati-vis-dar-negali-patiketi-15-metu-bandydama-pastoti-paklojo-tukstancius-taciau-padejo-homeopatija-n1245181

2023-05-12, 10:24 | Registruotas lankytojas 2

Daugiau pas šitą gydytoja tikrai nesikreipsiu, atrodo jam rūpi tik pinigai, ir daugiau klientu, pats mačiau kaip vienai senyvo moteriai pradėjo meluoti kai ji paprašė diagnostika padaryti kita, ji taip pat nepatikejo kai pasake jai kad negalima :) melas visiškas, man padare jai ne.
Kita moterys sėdejo šalia manęs lauke ir kada jis išėjo ji paklausė kada jau pakvies ,taip ilgai laukti reikejo, tai šitas gydytojas pradėjo taip rekti ant jos kaip nenormalus, gėda buvo žiūreti.
Paskui pradėjo pasakoti,kad ji paprašė kolege išsamiau paaiškinti apie sveikata,tai jis pasakė,kad nemokamai nedarys, o kitiems kodėl? tai jie pinigus man moka o tu ne......
Žmones kurie buvo šalia taip pat buvo nepatenkinti, sake per brangu, ir nekuo naujo nepasakė.Man taip pat nepastate tikslios diagnozes,kaip paprašiau paruodyti kompiuterio informacija, nenorėjo visko rodyti, manau dėl to,kad viska sužinuosiu ir neateisiu, paskui truputi davė ........sumokejau 100 euru, ir nulis rezultato
Tai mano nuomone jam rūpi tik pinigai, gal kažkam padėjo, bet patarčiau pas ji nesikreipti.

2023-01-15, 14:29 | Registruotas lankytojas 3

Pas "Profesorės Alos Bodrovos klinika" gydytoją Antaną Januškevičių apsilankėme pagal šios klinikos pacientės Kristinos Ramonienės rekomendaciją. Galiu pasakyti, kad tai gydytojas, tikrai puikiai išmanantis savo sritį, įsigilinantis į problemas ir ieškantis sprendimų ne paviršutiniškai. Turi sukaupęs daug žinių, gerai nusimano ir apie kitas sritis, ne tik nevaisingumo gydyme, problemas sprendžia kompleksiškai. Mūsų šeimos atveju nevaisingumo priežastį biorezonansinės diagnostikos aparatu diagnozavo tiksliai, o skirtas homeopatinis gydymas ją eliminavo, to sekoje pagaliau pastojau. Po vizito dar kurį laiką bendravome asmeniškai per viber programėlę, atsakydavo į visus rūpimus klausimus, skirdavo laiko net vakarais. Mano nuomone, tai geriausias nevaisingumo gydymo specialistas, kokį esu sutikusi. Gaila, kad ne pas šį gydytoją apsilankėme pirmiausiai, būtume sutaupę laiko, nervų ir pinigų, kuriuos veltui išleidome eilėje vaisingumo klinikų.

2022-06-23, 11:55 | Registruotas lankytojas 1

Kai tik pradėjome planuoti vaikelį, jau tada žinojau, kad vaikų ne visiems pavyksta susilaukti lengvai, kai kurios poros susiduria su „neaiškios kilmės nevaisingumu“. Kai nesigavo pastoti per pirmus dvejus metus, ir su vyru nusprendėme dėl to kreiptis į gydytojus, pamačiau, kad Lietuvoje mažai kas šia tema kalba, nors žinojau, jog tokių porų yra daugybė. Išgyvenimus negalint susilaukti vaikų galima sulyginti su artimojo netektimi, todėl tai, kas vyksta su tavimi nevaisingumo kelionėje, yra labai sudėtinga. Viskas nauja, net nežinai, ko imtis, ką daryti, norisi tiesiog pasitraukti iš socialinio gyvenimo ir užsidaryti savyje, nes, atrodo, aplink problemų susilaukti vaikų neturi niekas, tik tu vienas, nes niekas tiesiog apie tai nekalba, o jei nekalba – vadinasi, to nėra. Susitaikyti su nevaisingumu ir ieškoti išeities man padėjo vaisingų moterų draugijos narių (ypač vadovės Beatos Antužės) palaikymas, kad aš ne viena. Dalintis, aišku, savo problema buvo sunku iš pradžių, kadangi tai tikrai labai sudėtingas išgyvenimas ir tik po to pamatai, kokią galią turi kitų palaikymas ir pasidalinimas savo istorijomis.
Kažkas ilgą laiką bandė pagalbinio apvaisinimo procedūras, ir nesėkmingai, kažkas ilgą laiką slėpė nuo visų, kad susiduria su nevaisingumo problema ir galvojo, kad viskas išsispręs savaime. Būtent šioje draugijoje sužinojau, kad veiksmingiausias nevaisingumo gydymas yra homeopatija, ir būtent gydytojas Antanas Januškevičius dirba šioje srityje, ir nors gydymas truko vienerius metus, dabar esu žavios dukrytės mama.

2021-09-26, 13:55 | Registruotas lankytojas 2

Kai su vyru pradėjome planuoti vaikelį, niekuo nesiskundėme, todėl tikėjausi pastoti greitai ir lengvai. Tačiau mėnesiai bėgo, o nėštumo testas išsvajotų dviejų brūkšnelių nerodė, o aš ilgą laiką negalėjau suvokti, kad esu nevaisinga. Tikėjau, kad reikia tiesiog ramiai išlaukti, todėl delsiau tikslingai kreiptis į specialistus. Tik po dvejų metų, kai pajutau, jog nuo slegiančios tylos namuose be vaikų jau spengia ausyse, apsilankiau vaisingumo klinikoje, kur gydytojai man paskyrė eilę medicininių tyrimų ir procedūrų. Negalvojau, kad gydymas šiose klinikose yra didelis iššūkis. Nusivylimo jausmas, kai po eilės brangių tyrimų gauni atsakymą iš klinikos, kad įtarimų dėl vaisingumo sutrikimų nėra, labai išsekina. Tada pradedi jaustis, kaip klaikiame sapne. Atrodo, kad prarandi pagrindinį gyvenimo tikslą. Nebežinai, kaip gyventi toliau. Gerai, kad gavusi atsakymą iš klinikos, radau savyje jėgų susitaikyti su nevaisingumu ir pažiūrėti į situaciją kitomis akimis – kad vaisingumo klinikos verdiktas nebūtinai yra teisingas. Dėl to ir kreipiausi į gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių. Kai iš šio gydytojo pagaliau sužinojau nevaisingumo priežastį ir pradėjau gydytis homeopatija, nusiraminau ir pradėjau nebegalvoti apie pastojimą dieną naktį, vėl pamačiau gyvenime naujų spalvų. O svarbiausia, kad mano nevaisingumo istorija baigėsi laimingai - homeopatijos dėka sulaukiau net trijų žavių dukrų. Tikiuosi, esu nenuobodi mama savo vaikams. Tiesa, kai dar nebuvau pastojusi, buvau galvojusi ir apie įvaikinimą, kuris yra labai gražus ir prasmingas gyvenimo žingsnis. Tačiau po to supratau, jog vargu, kad iš globos namų paimtas vaikelis bus laimingas, jei jį augins emociškai palūžusi nevaisinga moteris. To sekoje šios minties, kol neturėjau savų vaikų, atsisakiau, nes vaikams reikia besąlygiškai mylinčių tėvų, neturinčių problemų su vaisingumu.

2021-04-14, 06:02 | Registruotas lankytojas 2

Man vaisingumo specialistai iš viso tvirtino, kad su vyru vienas kitam nederam, o vaikų natūraliai galim susilaukti tik su kitais partneriais, nes esam nesuderinama pora. Po tokių jų žodžių jaučiausi siaubingai. Prisimenu, vyras tada dėl darbo buvo išvykęs į užsienį, tai blioviau jam į ragelį. Man prireikė poros metų, kad susitaikyčiau su žinia, jog esu nevaisinga ir kad galėčiau su draugais ir aplinkiniais kalbėti apie savo bėdą. Aplamai vaisingumo klinikose susikoncentruojama į faktą, kaip pagaminti vaikutį. Nežiūrima, kaip jaučiasi moteris, kuri bando pastoti. Jose kelis metus buvau farširuojama gausybės vaistų. Man buvo nuolat pakilusi temperatūra, atrodė, kad nuolat sergu gripu, per pusę metų priaugau 15 kilogramų, nuolat liūdėjau. Buvo gilus nuosmukis, jaučiausi ne žmogus, o mėgintuvėlis, bandomasis triušis. Po kelių nesėkmingų dirbtinių apvaisinimų , kainavusių po 8000 eurų, nusprendžiau vaisingumo klinikose nesilankyt, pradėjau galvoti apie įsivaikinimą, laikytis griežtos dietos. Prieš dvejus metus iš savo bendradarbės išgirdau apie gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių, padėjusį nė vienai nevaisingai porai. Šio gydytojo metodo esmė – pažinti vaisingumui trukdančias priežastis ir panaikinti jį stabdančias kliūtis. Šis gydytojas mane su vyru nuteikė optimistiškai, sakė, kad svarbu sutuoktinių poros organizmų darnus funkcionavimas, paskyrė homeopatiją, kuri gimdos terpę padarytų draugiškesnę vyro sėklai. Po kelių mėnesių mane pradėjo baisiai pykinti, bet sunku buvo patikėti, kad pagaliau esu nėščia. Po tiek metų ėmiau ir pastojau! Iš pradžių giminėms paslapties neatskleidžiau, pasidalinti džiugia žinia privertė prasidėję nėštumo sunkumai. Mane baisiai pykino, porą mėnesių teko lankytis ligoninėse, kad ten ląšelinėmis atstatytų skysčių kiekį. Prasiblaškyti man padėdavo darbas, nes jo metu negalvodavau, kaip blogai jaučiuosi. Gimdymas buvo sunkus, teko atlikti Cezario pjūvį, nes gydytojai įtarė, kad klubai yra per siauri kūdikiui natūraliai gimti. Tačiau pagal ūgį ir svorį mano mergaitė pataikė į vidurkį. Kai ją pamačiau, norėjosi verkti ir net naktį neatitraukti nuo jos akių, net su skaudamais šonais atsirado jėgų ja rūpintis. Dabar jos sveikata gera, ji auga puikiai, yra labai judri ir aktyvi. Labiausiai man patiko gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus požiūris į nevaisingumą. Pagal jį, nevaisingumas - blogai funkcionuojančių žmogaus organizmo dalių pasekmė, kas radikaliai skiriasi nuo požiūrio vaisingumo klinikose, kur nevaisingumas yra liga. Patiko, kad gydytojo Januškevičiaus suteikė galimybę pažinti savo organizmą ir vaisingumą. Ačiū gydytojui labai.

2021-03-16, 10:06 | Registruotas lankytojas 1

Mūsų porą nevaisingumas vargino daugiau nei aštuonis metus, kol netapo tiesiog praeitu ir pamirštu gyvenimo etapu. Ir turbūt pagrindinis momentas, paskatinęs apsisukti, grįžti, pabandyti dar kartą, – atėjęs suvokimas, kad nevaisingumas nėra nuosprendis, o tiesiog dar vienas kalnas, kurį reikia įveikti ir į jį įkopus pažvelgti į viską iš viršaus.

Kai pradėjome planuoti vaikus, jau buvome eilę metų susituokę, turėjome darbus, namus ir jautėmės visiškai subrendę šiam sprendimui. Mėgstu greitą rezultatą, tad tikėjau, kad po kelių mėnesių jau galėsime džiaugtis ir ruoštis pokyčiams. Deja, mėnesiai bėgo, o aš vis nepastojau. Visgi buvo ką kaltinti – tai darbas, tai naujos užduotys, tai atostogų nebuvimas ar stresas ir t.t. Sunku buvo man, viską kontroliuoti norinčiam žmogui, suvokti, kad kažkas nepavyksta, kažkas nuo manęs nepriklauso, o svarbiausia – aš nežinau kaip tai sutvarkyti.

Manau, vaikų „darymas“ tik iš pradžių yra smagus procesas. Po kelių nesėkmingų mėnesių, ypač ėmus griežtai sekti ciklą, ovuliaciją, vaisingas ir nevaisingas dienas, seksas tapo darbu, užduotimi, kurią toli gražu ne visuomet norėjosi vykdyti. Visas nerimas dėl nesėkmingų bandymų ir mylėjimasis pagal tvarkaraštį tikrai nestiprino santykių su vyru. Tad kalbėdavomės, kalbėdavomės, kalbėdavomės.

Kai metų bėgyje nesugebėjau sėkmingai pastoti, kreipiausi į specialistus. Atlikus daugybę kraujo tyrimų, įvertinus kiaušintakių praeinamumą rentgenologiškai, ištyrus vyrą paaiškėjo, kad jokių sutrikimų nėra. Ginekologė padrąsino tęsti, ką pradėjom, ir kantriai laukti. Tęsėm, laukėm, tačiau nerimas ir stresas tik didėjo. Atėjus pas vaisingumo specialistus pasiūlymas buvo tik vienas – pagalbinis apvaisinimas, teigiant, kad kitais metodais susilaukti vaikų šansai maži.

Mano medicininis išsilavinimas šioje vietoje visai negelbėjo – pradėjus skaityti ir bandant susipažinti su laukiančiu procesu sukdavo pilvą ir svaigdavo galva. Pradėjau ieškoti kažkokių kelių, bandymų pakliūti pas vienus ar kitus specialistus, tačiau nuo įvairiausių istorijų ir komentarų internete šiaušdavosi plaukai – žmogiškumo tame, drįstu pavadinti – versle, atrodė mažai.

„Jaučiausi taip, lyg tunelio gale šviesos nebūtų. Per Kalėdų vakarienę pratrūkau, verkiau nesustodama šeimos rate dėl bejėgiškumo, nežinojimo kur lėkti, kur bėgti, kur kreiptis. Atrodė, kad be vaikų ateities nėra, o visa tai, ką darau, nebeturi prasmės. Ir šis išsikalbėjimas ir tėvų palaikymas, kad viskas bus gerai, kažkaip padėjo suvokti, kad dar ne viskas prarasta.“

Tada aš tiesiog nuėjau antros nuomonės pas gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių, ir jis į mane pasižiūrėjo kaip į pacientę, o ne pasipelnymo šaltinį, kelis kartus tyrė modifikuotu Folio metodu. Atrodė, kad viskas turėtų būti gerai, nors aiškios priežasties, kodėl nepavyksta pastoti, jis ir neįvardijo, nurodydavo tik silpnasias organizmo vietas, kurias reikia stiprinti. Ir po kiekvieno ištyrimo skirdavo homeopatinių vaistų. Ir po kelių mėnesių homeopatinių vaistų vartojimo, kurių poveikio nejutau, mėnesinių pagaliau nebesulaukiau. Likus savaitei iki 30-ojo gimtadienio paaiškėjo, kad laukiuosi dvynių! Ir dabar galiu tik pasidžiaugti augančiais vaikais, visai kitais rūpesčiais ir išmoktomis gyvenimo pamokomis.

Su linkėjimais visoms „nevaisingoms poroms“ – ieškokite gydytojo, kuris tiki jumis ir nori jums padėti.

2021-03-14, 17:14 | Registruotas lankytojas 2

Visada svajojau apie idealią šeimą – su vaikais. Tą svajonę apie gražią šeimą turėjau gal nuo kokių 20. Na, bet žinoma, pagal taisykles – mokslai pirmiau. Na, ir šiaip dar nebuvau pakankamai tam subrendusi. Kai tik su vyru susituokėme (man buvo 26) – nusprendėme, kad norime turėti vaikų ir nebesisaugojome. Aš buvau įsitikinusi, kad pavyks iš pirmo karto. Deja, kiekvieną mėnesį sulaukdavau mėnesinių…

Negalėjau patikėti, kad tai vyksta man. Jokių sveikatos problemų neturėjau, periodiškai lankydavausi pas ginekologę. Beje, lankydavausi privačioje garsioje klinikoje. Praėjus metams nusprendėme, kad jau reikia kažko imtis. Kadangi apie tuos nevaisingumo reikalus nieko nežinojau – pasitikėjau savo ginekologe. Ji buvo labai maloni ir gera (visą laiką nuo pat paauglystės lankiausi tik pas ją). Ji nusprendė padaryti man porą kraujo tyrimų ir jai to užteko, kad paskirtų man gerti vieną iš hormonų dideliais kiekiais, nes ji manė, kad man jo trūksta. Nuo tokios didelės dozės vaistų man svaigdavo galva, pykindavo, net negalėdavau vairuoti, kaip stipriai svaigdavo galva. Bet aš tikėjau, kad man tai gali padėti – juk gydytoja išmano savo darbą. Deja, tai nedavė jokių teigiamų rezultatų. Buvo padaryti tyrimai vyrui – jam viskas gerai, vadinasi, „brokuota“ esu aš. Daktarė pasiūlė folikulų augimą skatinančių vaistų (nors nepamenu, kad būtų sakiusi, kad jie užauga per maži) bei paskyrė į pilvą leidžiamų vaistų – tarp moterų vadinamu „sprogdukais“ – skatinančių ovuliaciją.

Mylėtis buvo ne malonumas, o darbas ar net kančia. Nes reikėdavo juk mylėtis kas dieną arba kas antrą (čia jau įvairių teorijų dėl to internete galima rasti). Bevartodama tuos visus vaistus pradėjau pati internete domėtis kas ir kaip. Prisijungiau į slaptą grupę feisbuke. Ten pamačiau ir pažįstamų, kurios turi tą pačią problemą, tik aš apie tai anksčiau nežinojau… Kadangi pradėjau jaustis ne tik fiziškai, bet ir emociškai blogai – ėmiau ieškoti informacijos. Pirkau visokius ovuliacijos testus, kurie, beje, nieko nerodė. Sunaudodavau begalę nėštumo testų kiekvieną mėnesį vis tikėdamasi, kad gal pagaliau vaistai padėjo. Tačiau vos tik pasidarydavau nėštumo testus – iškart prasidėdavo mėnesinės. Prasidėjus mėnesinėms užpuldavo neviltis ir ašaros… ir vis klausdavau „Kodėl man???“

Vyras mane visą laiką palaikė ir visad buvo tas optimistas mūsų šeimoje, kai aš prarasdavau viltį. Naršydama internete supratau, kad ginekologė man neatliko jokių elementarių tyrimų dėl nevaisingumo, todėl nusprendžiau kreiptis į vaisingumo kliniką į tos srities specialistus. Nusprendžiau lankytis pas ginekologę, kuri įkūrė šią privačią kliniką.

Vizitai trukdavo apie 15 min, už juos reikėdavo sumokėti 70-100 eurų. Na, bent jau šita ginekologė paskyrė man daug tyrimų, kuriuos buvo būtina atlikti esant nevaisingumui. Ši gydytoja taip pat skyrė į pilvą leidžiamus „sprogdukus“ bei kitokius vaistus. Nuo visų skatinamųjų vaistų man užaugo apie 5,5 cm skersmens cista kiaušidėje, todėl kurį laiką negalėjau nieko daryti, tik laukti ir tikėtis, kad ji išnyks. Taip pat ginekologė pasakė, kad reikės pasidaryti kiaušintakių pratekamumo tyrimą.

Kadangi viena draugė buvo tai patyrusi, tai, žinoma, papasakojo visa tai su visomis smulkmenomis. To tyrimo aš pradėjau paniškai bijoti. Paskaičiau internete moterų potyrius, tai mane visiškai apėmė panika. Pradėjau labai blogai jaustis psichologiškai. Gerai, kad aš dar toks žmogus, kad kalbėjau su vyru, drauge ir tėvais apie tai. Kiti mano vietoj apskritai užsisklendžia ir viską išgyvena savyje. Turiu tokių pat likimo draugių, kurių tėvai apie problemą net nežino. Galbūt dėl baimės tai garsiai pripažinti, arba dėl jaučiamos gėdos. Skaudžiausia moterims, kurių vis aplinkui klausinėja: „O kada vaikai?“

Toje slaptoje feisbuko grupėje moterys viena kitos klausia patarimų, kaip elgtis, kai visi aplink tik to ir teklausia. Mums su vyru kažkaip pasisekė, nes niekas aplink labai dažnai neklausdavo. Bet, pasirodo, visi artimieji klausinėdavo mūsų tėvų. Tėvams turbūt labiau teko atlaikyti giminaičių „atakas“. Iš esmės tiesos nežinojo kiti, gal būtų tiesiog užtekę pasakyti žmonėms, kad yra tokia problema ir vaikai ant medžių neauga tiesiog. Kuo toliau, tuo blogiau jaučiausi psichologiškai. Iš esmės jaučiau neviltį, kad nerandu tinkamos pagalbos net už tokius pinigus. Tie vizitai pas gydytoją trukdavo daugiausia 15 minučių, per kurias pusę laiko ji mėgindavo mane atsiminti ir perskaityti savo užrašus. Viskas vyko tokiu konvejeriu, už durų laukdavo dar daugybė merginų. Jaučiausi patekusi į pinigų mašiną, kur tik greit greit viską pažiūri, išberia visą informaciją kaip žirnius ir tu pasimetusi išeini lauk nieko nesupratusi. Pradėjau vestis vyrą kartu į vizitus, nes tiesiog nebesuprasdavau, kas vyksta tokiu kosminiu greičiu. Gal ta ginekologė ir išmanė savo darbą, bet jaučiau, kad čia esmė – pinigai. Vyrui iš karto nepatiko visa ši sistema. Nusprendėme per pažįstamus nuvažiuoti pasikonsultuoti į Santaros klinikas. Ten man pasakė: „Nėra čia tau ko laukti, jau 1,5 metų nepastojat, nereikia to kiaušintakių pratekamumo tyrimo, o iškart laparoskopija (operacija)!“ Išėjau dar labiau pasimetusi negu buvau prieš tai. Jau mano istorijoje buvo 3 ginekologai – visi skirtingai sakė, ką reikia daryti ir tirtis negalint pastoti.

Mano ginekologė manė, jog nėra reikalo dar daryti tos operacijos, nes visgi kiti tyrimai dar nebuvo atlikti. Juk kaip bebūtų – tai operacija, kurios metu apžiūrima pilvo ertmė. Ir nemažai tokių moterų istorijų, kurioms padaro kiaušintakių pratekamumo tyrimą bei laparoskopiją ir nieko blogo neranda. Blogiausia tai, kad nebežinai, kuriuo daktaru tikėti. Mane apėmė visiška neviltis. Pamenu dieną, kai atėjau į darbą, šypsojausi, bendravau su kolegomis (juk jie nieko nežinojo), sėdėjau prie savo darbo stalo ir nebegalėjau sulaikyti ašarų. Nenorėjau, kad kolegos pamatytų mano tokią būseną, tai tiesiog bėgte išbėgau iš ofiso į lauką. Lauke buvo žiema. Ėjau ir verkiau taip, kaip turbūt niekad nesu verkusi. Tiesiog nebegalėjau valdyti savo emocijų. Jos ėmė ir sprogo. Tą dieną buvo labai sunku emociškai… Viską apsvarsčiusi, nusprendžiau vykti į Latvijos kliniką, kai prieš tai draugė įkalbino apsilankyti pas vieną geriausių nevaisingumo specialistų - gydytoją homeopatą Antaną Januškevičių. Visad sakiau, kad jau ko ko, bet pas vyrą gydytoją tikrai neisiu, nes buvo gėda. Bet perlipau per save tikėdama, kad jis mano paskutinis šansas. Taigi, pakeičiau klasikinės medicinos vaisingumo kliniką į homeopatinę. Su vyru nuėję pas jį praleisdavome po valandą. Jis mums atlikdavo tyrimus modifikuotu Folio metodu, atidžiai analizuodavo tyrimų rezultatus, kalbėdavosi ir niekur neskubėjo. Nepaisant to, kad už durų taip pat laukė dešimtys moterų. Jis pagaliau buvo tai, ko man reikėjo. Jis buvo ne tik geras gydytojas, tačiau ir puikus psichologas. Mes su vyru pas jį radom vidinę ramybę, supratome, kad esame tose rankose, kurių mums reikėjo. Po kelių mėnesių pagaliau įvyko stebuklas ir aš pastojau!

Šiuo metu laukiuosi ir vis dar negaliu tuo patikėti. Ir sau aš galiu padaryti išvadą, kad geras specialistas yra svarbiausia. Manau, kad tiesiog pasisekė rasti puikų gydytoją. Manau, kad būtent jis man ir padėjo. Dabar aš pradėjau kalbėti garsiai apie savo istoriją su visais – artimaisiais, kolegomis ir iš esmės su bet kuo. Nes galbūt mano žodžius išgirs ar perskaitys tos poros, kurios nuo nevaisingumo kenčia ir nežino, kas iš tiesų joms gali padėti. Pati 10 metų kentėjau nuo nevaisingumo, ir žinau, ką tai reiškia. Yra moterų, kurios pasidariusios visus tyrimus, ir niekam nieko neradus, nuleidžia rankas. Yra šeimų, kurios pasiima paskolas iš banko tyrimams, dirbtiniam apvaisinimui ir jiems nepavyksta, ir jie dėl to pasiduoda. Tačiau pasiduoti nereikia. Kas ieško, tas randa.

2021-01-24, 12:27 | Registruotas lankytojas 1

Po ilgos kovos su nevaisingumu galiu ištarti, jog tą kovą
mes laimėjome. Dabar esame laimingiausia ir
turtingiausia šeima pasaulyje. Deja, ši kova užtruko
ilgus devynis metus, bei buvo lydima ašarų, nevilties,
pykčio ant viso pasaulio, savęs graužimu: „Kodėl
mums?“, „Už ką?“. Per tuos metus atsiribojome nuo
aplinkinių, pradėjome vengti susitikimų su draugais, nes
labai bijojome klausimų: „Kada turėsite vaikų?“, „Kodėl
neturite?“, „ar jums jų tiesiog nereikia, nes karjera
svarbiau“. ir pan. Iš pradžių tiesiog bandėme ir laukėme,
po to kreipėmės į vaisingumo kliniką, kur buvome
„gydomi“ vitaminais, Duphaston‘u ir patarimais
„atsipalaiduokite“. Po laparoskopijos paaiškėjo, kad
vienas kiaušintakis nepratekamas, kiaušidė policistinė,
pirmos stadijos endometriozė. Vyro sperma „ant ribos“,
bet po gydymo vitaminais ir žoliniais preparatais tapo
„gera“. Iš tikrųjų, mūsų nevaisingumo priežastis liko
neaiški, nes teoriškai mes galime susilaukti vaikų. Deja,
tik teoriškai... O mėnesiai bėgo
veltui, atnešdami kartų nusivylimą, pyktį ant savęs ir
viso pasaulio. 7 inseminacijos ir 2 IVF
bandymai su šaldytais embrionais efekto nedavė. Nuo
begalinių stimuliacijų vaistais
priaugau antsvorio, psichologinė būsena buvo klaiki.
Pamenu, tolesnei kovai jėgų atradau tik po vyro
padrąsinimo, kad „karas susideda iš daugelio mūšių ir
po kelių pralaimėjimų pasiduoti negalima“.
Tačiau reikėjo kažką kardinaliai keisti. Internete atradau
gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus kontaktus.
Šiandien gydytojas Antanas Januškevičius mūsų šeimai
yra stebukladarys, nes jo skirto gydymo dėka aš
pastojau. Kai pamačiau, jog nėštumo testas teigiamas,
negalėjau tuo patikėti. Pamenu, skambinu vyrui ir
negaliu per ašaras pasakyti, kad mums pagaliau
pavyko, tuo pačiu išsiliejo visas nerimas, įtampa, toks
gniužulas gerklėj strigo, atėmė kvapą ir kalbą...
Nėštumo metu džiaugiausi kiekviena akimirka,
kiekvienu mažylės judesiu pilvely. Neleidau sau skųstis
senkančia energija, nugaros skausmais. Tai buvo
stebuklingas mano gyvenimo etapas, nuostabi patirtis.
Maniau, kad, kai gims mažylė, tą akimirką imsiu ir
pravirksiu. Klydau. Susigraudinau dar likus
kelioms minutėms iki jos gimimo. Pravirkau ne iš
gimdymo skausmo. Jis nublanksta, palyginus su
mintimi, kad jau tuoj tuoj pamatysiu savo išlauktą
stebuklėlį. Gimus mergytei, pasimiršo visi vargai,
patirtas dvasinis ir fizinis skausmas, rodos, viskas
nubėgo, nutekėjo, paliko kažkur toli toli...
Šiandien džiaugiuosi vienu – kad su vyru ryžtingai
siekėm, kad nepasidavėm, kad nesipykom, kad
neišbarstėm per Santuoką pasakytų žodžių,
kad vienas kitą palaikėm, kad tikėjom... Girdėjau, jog
nevaisingumo paliestose šeimose augantys vaikai yra
kitokie. Kitokie dėl to, kad jie yra išverkti,
išmaldauti, tiesiog išplėšti iš likimo. Todėl šiandien
dėkoju ir aš savo likimui. Žiauriai, skaudžiai aptalžė,
grūdino, sutaurino...

2020-10-21, 17:29 | Registruotas lankytojas 1

Kai, sukūrus šeimą, po kelių bendro gyvenimo metų vyras prakalbo apie vaikus, kai jo akys užsidegė šia idėja, nustojome saugotis. Sveikata nesiskundėme, neturime žalingų įpročių, tačiau praėjo mėnuo, pusmetis, metai, o vaikelis neskubėjo. Kiekvieną mėnesį, kai duždavo mudviejų viltys, tapdavo vis skaudžiau. Tos, kurios be jokių pastangų prisišaukia gandrus, greičiausiai nė neįsivaizduoja, kokia tai nelaimė, kai kas mėnesį daraisi nėštumo testus, o jie vis neigiami ir neigiami. Viltis vis ruseno, bet vis dažniau verkdavau, tapau dirgli, niekas nebedomino. Dėl mūsų bėdos pasipasakojome ir artimiausiems šeimos nariams. Matėme skausmą jų veiduose. Niekas nesuprato, kodėl yra tokia neteisybė, kad žmonės, kurie gali užauginti vaikus dorais žmonėmis, jų negali susilaukti, o už lango girta mama rėkaudama tampo savo vaikus, kurių nė nelaukė. Kodėl ji turi, nors nenori, o mes neturime, nors galime vaikui suteikti viską? Abu su vyru daug kalbėdavomės, tiksliau - jis kantriai klausydavo mano monologų, šluostydavo ašaras. Kartu vis tiek svajojome. Šiaip taip rasdavome jėgų ir tikėjome, kad gal vėliau, gal dar ne dabar, bet tikrai kažkada mums pavyks.
Labai skaudu tapo, kai ir mūsų draugai ėmė mus „spausti“ gausinti šeimą. Kokia griežta, netolerantiška, žiauri visuomenė man tuo metu atrodė! Giliai širdin smeigė klausimas: „Kodėl jūs vaikų nenorit?“. O ką atsakyti? Pasakoti? Verkti? Be to, man buvo gėda prisipažinti, kad aš negaliu pastoti. Švenčių, susitikimų metu ar kokiomis progomis tik ir girdėjome šeimos pagausėjimo linkėjimus. Todėl pradėjome vengti bendravimo su draugais ir pažįstamais, užsisklendėme savyje. Po bevaisių metų nutariau apsilankyti pas mano poliklinikos ginekologę. Ji iš pradžių tiesiog rekomendavo ramiai „bandyti“, „nesinervinti ir atsipalaiduoti“, ir tik po pusmečio nusiuntė atlikti lytinės funkcijos hormonų tyrimus.
Visa laimė, kad tyrimų rezultatai buvo geri. Nusiuntė išsitirti ir vyrą. Nors jo rezultatai buvo ne patys puikiausi, bet išvada aiški - mano vyras vaisingas. Vadinasi, teoriškai vaikų susilaukti mes galime. Tačiau, kalbėdama apie mūsų atvejį, gydytoja gūžčiojo pečiais. Skaudžiai nudiegė jos išsakyta mintis, kad dalis porų nedera tarpusavyje, su kitais partneriais gal ir turėtume vaikų...Suvokę, kad čia pagalbos daugiau nerasime, nutarėme kreiptis į vaisingumo kliniką. Išsirinkau ją ekspromtu, kai internete perskaičiau, kokia „šauni medikų
komanda“ ir „naujausia medicinos įranga“, pasiruošusi padėti kiekvienai šeimai susilaukti vaikelio.
Po trejų metų skaudžios patirties susilaukti savo vaikelio kartu su vyru baugščiai pravėrėme šios klinikos duris. Pirmą šoką patyriau, kai pas gydytoją mane pakvietė vieną, o vyras taip ir liko laukti už durų!
Problema juk - mūsų šeimos, ir mes esame du! Deja, susiimti ir „atstovėti už šeimą“ teko moteriai. Šlapiais delnais, virpančiu balsu ir su begaline gėda
Pasakojau, kad man su vyru neišeina susilaukti vaikų. Čia tikrai tikėjausi supratimo, palaikymo, profesionalaus požiūrio, kompetentingos pagalbos. Bet
teko nusivilti. Gydytoja buvo šalta, gruboka. Už jos „konsultacijas“ kiekvieną kartą mokėjau po 100 eurų. Gaudavau šūsnį lapelių toje pačioje klinikoje atlikti
daugybę tyrimų. Būdavo, sumokėdavau ir po pusę tūkstančio, o gydytoja išsamiai rezultatų nė nepakomentuodavo. Vartydavo mano ligos istorijos dokumentus
ir niurnėdavo: „Bandom, bandom“.
Taip mūsų „bandymų“ sąrašą papildė pusmetis mėginimų pastoti natūraliai, vėliau - hormoniniais vaistais stimuliuojant ciklą. Po to išbandėme 4 intrauterininės inseminacijos
procedūras. Kiekviena tokia procedūra kainuodavo beveik 1000 eurų. Kaip aš tikėjau, kad „jau dabar
pavyks“, net jausdavausi „truputį nėščia“, ieškojau ir rasdavau nėštumo simptomų. Ir kaip žiauriai ir skaudžiai krisdavau žemėn tą dieną, kai organizmas
išduodavo, kad visos viltys ir pinigai - veltui. Iš gydytojos nebuvo palaikymo, galų gale net mūsų gydymo plano, nesėkmių aptarimo. Girdėjau tik
jos „bandom, bandom, kažkada pavyks“. Tai many žadino vis naują viltį. Reikėjo tik rasti jėgų, išsigydyti žaizdas, sukaupti reikiamą pinigų sumą ir vėl stoti
kovon.
Bet, kadangi, inseminacijos buvo nesėkmingos, man buvo rekomenduotas dirbtinis apvaisinimas, kurio kaina siekė 4 000 eurų. Tokius pinigus sukaupti reikėjo laiko. Bet kartu su tuo laiku užgimė didelė nauja viltis, kad šįkart mums pavyks.
Viskas buvo kaip ir gerai. Po punkcijos, kuri atliekama, pritaikius visišką nejautrą, greitai atsigavau. Mūsų embrionai dalinosi gerai. Įkėlimo dieną, pasak
embriologės, jų kokybė buvo puiki. Tačiau pats įkėlimas buvo komplikuotas, man skaudėjo, gydytoja nervinosi.
Turėjau laukti net 14 d., kol sužinosiu, ar procedūra pavyko, ar aš nėščia.
Namuose nėriau į internetą ieškoti informacijos. Paieškos sistema mane atvedė į vieną populiariausių besilaukiančių ir bandančių pastoti moterų forumą. Man atsivėrė akys, siela įgavo naują kvėpavimą kartu su bundančiu pavasariu. Čia suradau daugybę savo likimo „draugių“, išgyvenusių lygiai tokius pat problemas. Kokį palaikymą ir supratimą čia gavau!
Paprasta kalba išsiaiškinau gydymo metodus, forumo draugės padėjo įsivertinti savo situaciją, galimybes.
Be to, forumo narių rašyta statistika apie vaisingumo klinikų reitingus rodė, jog mano pasirinkta klinika buvo sąrašo viršuje, gydytoja - irgi. Gimė tikėjimas, kad pagaliau nevaisingumas įveiktas. Bet viskas veltui. Beveik 4000 eurų - Į niekur. Po tokios „brangios“ nesėkmės, pamenu, vairavau automobilį į darbą, ašaros tekėjo upeliais, verkiau balsu.
Gydytoja skėsčiojo rankomis, ragino kitą mėnesį bandyti procedūrą su atšildytais embrionais (kadangi mūsų lytinės ląstelės dalinosi gerai ir, pasak medikų, buvo kokybiškos, dalį jų klinika už papildomą mokestį užšaldė).
Atsigavau per porą mėnesių. Labai sunkiai. Ir vėl smūgis. Išleisti 1500 eurų. Bandymas su atšildytais embrionais nepavyko. Verkiau, graužiau save iš vidaus. Artimiausi giminės mane bandė paguosti, sakydami: „Kiek daug šeimų neturi vaikų ir gyvena. Čia juk ne pasaulio
pabaiga“. Man šie žodžiai nuskambėjo kaip pasidavimas, kapituliacija. Aš taip negalėjau.
Supykau ant giminių ir pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Aišku, galvojau ir apie variantą įsivaikinimą. Bet, žinau, kad įvaikintas vaikelis, kai užaugs, vis tiek ieškos savo tikros mamos. Nors ir vienam kartui, kad tik pažvelgtų į jos akis. Rodės, kad ta akimirka man bus per skaudi.
Be to, norėjau mūsų su vyru vaikelio. Norėjau pamatyti mūsų mažąsias kopijas. Gal skambės egoistiškai, bet visų pirma troškau pati išgyventi nėštumo laikotarpį, patirti gimdymą. Tikėjau, kad mums vis dėlto pavyks.
Forume ir toliau godžiai skaičiau sėkmingus nevaisingumo įveikimo atvejus. Įsitikinau, kad forumo dalyvėms, pastojusiems dirbtinio apvaisinimo dėka, laimė nusišypsojo geriausiu atveju tik iš penkto karto. To sekoje nemažai forumo dalyvių pasirenka alternatyvų dirbtiniam apvaisinimui kelią, bei nevaisingumą įveikia gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus (dirbančio Profesorės Alos Bodrovos klinikoje) taikomų metodų dėka. Dėl to nusprendėme apsilankyti pas šį gydytoją ir mes. Bet užsirašyti pas jį nebuvo paprasta. Reikėjo laukti kelis mėnesius. Tačiau apsilankę pas jį nepasigailėjom. Gydytojas malonus, turintis savitą humoro jausmą, dėmesingas. Ir kompetentingas, man jis atrodė tikri profesionalai. Gydytojas paaiškino, kad dirbtinis apvaisinimas nepasisekė dėl to, kad mūsų situacijoje šis metodas iš viso nėra tinkamas, ir gydytojai ginekologai neturėjo jo siūlyti, nes jis tinkamas toli gražu ne visiems. O bandymas su atšildytais embrionais buvo iš viso netikslingas, nes jų kokybė po atšildymo buvo netinkama. Ir, aplamai, ginekologai, vietoj eksperimentų turėjo mūsų situacijoje pasiūlyti homeopatinį gydymą, kurį gydytojas mums ir paskyrė. Išėjau iš klinikos ir pravirkau. Netoliese esantis miškas ošė pavasarį, vyras ramino, o siela viduje draskėsi. Juk ir vėl gydytojas suteikė viltį pastoti pačiai. Ir atskleidė, kaip netinkamai su manimi eksperimentavo ginekologai. Jaučiausi išnaudota finansiškai, išsekinta emociškai. Po kelių mėnesių pastojau homeopatijos dėka. Jau antrą kartą per tuos pačius metus, šįkart natūraliai. Visą gyvenimą prisiminsiu tą rytą, kai sužinojau, jog nėštumo testas teigiamas.
Drebėjo visas kūnas, širdis daužėsi. Tiek metų laukta akimirka! Tiek apie ją svajota, sapnuota, tiek išverkta, maldauta. Skambinau pranešti naujieną vyrui. Ašaros riedėjo skruostais, gerklėje strigo gniužulas, negalėjau pratart nė žodžio. Verkiau. Tik šįsyk penkerių metų kovoje už savą vaikelį aš verkiau iš džiaugsmo!
Nėštumas praėjo puikiai. Gal pasąmonė neleido man dejuoti ar skųstis, juk tiek teko ištverti dėl nėštumo. Per pirmą trimestrą numečiau daug priaugto svorio.
Atsigavau dvasiškai ir fiziškai. Manęs nepykino, turėjau daug jėgų. Kaip sakydavo aplinkiniai - pražydau. Daugelis nė neabejojo, kad gims mergaitė, nes pati
buvau „labai graži“.
Ūgtelėjus mūsų pirmagimei, nusprendėme ilgai nelaukti ir į šeimą kviestis dar vieną vaikelį. Gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius vėl paskyrė homeopatiją. Tą kartą
buvo kur kas ramiau. Vieną dukrytę jau turėjome. Bet kokia nesėkmė, atrodė, jau taip negniuždys. Po kelių savaičių mums su vyru euforija - laukiamės
dvynukų! Pamenu, gydytojas mums komentavo tolesnius žingsnius, o aš plačiai šypsodamasi jaučiausi tokia pilnavertė, tokia laiminga! Vyras man
sužnibždėjo: „Tavos akys dabar tiesiog švyti“.
Antrasis nėštumas buvo kiek sudėtingesnis, nes daugiavaisis. Tad daugiau ilsėjausi, teko ir ilgokai ligoninėje pagulėti, laukiant mažylių gimimo. Tik niekada neapleido teigiamos emocijos, euforija. Juk savy nešiojau dvynukus! O dabar jau esu trijų mergaičių mama.

2020-09-07, 10:57 | Registruotas lankytojas 1

VAISINGŲ MOTERŲ DRAUGIJOS VADOVĖ BEATA ANTUŽĖ

KAIP AŠ PASTOJAU ARBA GYVENIME NEKELSIU KOJOS Į VAISINGUMO KLINIKĄ

Kadangi vaisingumo klinikos pastoti man nepadėjo, tai
netrukus pradėjau tiesiog internete ieškoti informacijos
apie alternatyvias pastojimo galimybes. Iš giminės
patirties, žinojau ir pati kažkada lankiausi, bet dėl kitų
priežasčių, pas homeopatą. Daug šnekama, kad jie
netikri gydytojai, tačiau kai mačiau konkrečius įrodymus, kad tai veikia,
tai niekada tokių epitetų jiems pati nenaudojau. Gal kuri
nors iš jūsų sakysite, kad tai – Placebo efektas, kuom
tiki, tas ir vyksta, galbūt, nesiginčysiu, bet jei
homeopatai padeda įtikėti, kad pasveiksi nuo kažkokios
ligos, tai kodėl gi neapsilankius? Nei jūsų mama, nei
draugė, nei vyras jūsų neįtikintų, kad pasveiksite,
palyginus kaip baltu chalatu apsirengęs specialistas gali
priversti patikėti. Prieinu iki to, kad palandžiojus
interneto platybėse, radau informacijos, kad homeopatai
gali padėti ir pastoti. Perskaičiau keletą sėkmės istorijų,
na ir užsivedusi parašiau laišką vienam homeopatui į
Vilnių, trumpai nupasakodama kas man yra ir
klustelėdama, ar jis gali mums padėti. Atsakymo
sulaukiau teigiamo ir tik tada papasakojau savo vyrui.
Sulaukiau pritarimo:
-Taip, Beata, bandom, nieko neprarasime.
Laukė mėnesio laukimas, kol prieisime savo eilę niūrų
lapkričio šeštadienį, 2016-aisiais. Vykstame vedini
smalsumo į Vilnių, užsisakę viešbutuko kambarį, kad
nereiktų tą pačią dieną po vizito važiuoti ilgo kelio
namo. Kelionėje daug nesišnekame, klausomės
muzikos, važiuojame ramūs. Tiesa, prieš kelionę
paskaitau kokiu principu tikrins mūsų sveikatą, randu
išvadas, vyrui – bendras kūno disbalansas, o man
silpniausia vieta – kaiušidės (ką ir pati žinojau ir jam
sakiau), kurias galėjo iš rikiuotės išvest ir skydliaukės
problemos, ir stresai ir nieko konkretaus neišgirdau.
Toliau – dar juokingesnė dalis. Daktaras taria, kad
dabar mums pritaikys ir suderins (!) kokias tinktūras
turime gerti (jos pagamintos iš augalų, kiek suprantu),
kokius homeopatinius vaistus nusipirkti, kada gerti ir
grįžti po mėnesio pas jį antram vizitui. Apie tinktūrų
derinimą net neklauskite, nes ten tikrai buvo panašu į
magiją, tai tik trumpai paminėsiu: pastato buteliuką ant
kažkokio kitos dalies Folio Metodo prietaiso, pajungia
per kompiuterį vėl tą pačią programą, tik kitą jos dalį, ir
pagal mūsų kiekvieno biolauką priderina ir gėrimą. Ten
nuleidus galvą teko abiems ir susijuokti, bet turėjome
tikėti, nes daktaras viską aiškino moksliškai, grįžę namo
netgi ieškojome internete, ar nenusišnekėjo jis, žinoma
tiek, kiek atsiminėm, ir mūsų dideliai nuostabai – viską
pasakę kaip iš vadovėlio, nenusišnekėjo.
Išvažiuojame užsirašę kitam vizitui, bet laaaaaabai
skeptiški abu. Atsisėdam į automobilį ir vienam kito
klausiam:
-Nu ir kaip tau jis?
-Kažkoks keistuolis, keistai šneka, pats susivėlęs,
pavargęs..
-Aha, nežinau ar antrą kartą važiuosime.. jaučiu
atšauksiu vizitą..
-Bet matei kiek žmonių laukia po mūsų ir iki mūsų??? ir
kaip jam telefonas netilo?
-Nu jo, mačiau, klientų turi tikrai nenormaliai daug.
Vilniuje praleidžiame naktį ir kitą dieną, lapkričio
sekmadienį, parvažiuojame į Klaipėdą. Kaip nekeista,
bet nurodymų laikomės: geriame abu skirtingas
tinktūras, skirtingus homeopatinius žirniukus, plius dar
rusiškus vitaminus, vyras geria vyriškai reprodukcijai
gerinti, aš – moteriškai.
Praeina mėnesis, vizito neatšaukiame, važiuojame.
Procesas kartojasi. Tikrina mus abu, klausinėja kaip
jaučiames, ar sveikata gerėja, sakom, kad nesiskundėm
sveikata ir iki tol. Vėl kažką pasirašo, paanalizavęs mus
pasako, kad jau organizmai abiejų tvarkosi, bet kiek
vizitų reikės -pasakyti negali, nes kiekvienai porai
individualiai. Žinot kas įdomiausia? Vaisingumo klinika
nurodė 46 procentų statistiką, o jis užtikrintai sako:
-Na pas mane šimtaprocentinis pastojimas. Neturėjau
dar nei vienos poros kuri nepastotų po mano gydymo,
nebent jūs būsite pirmieji, ties kuriais mano sėkmingo
darbo ratas sustos , – ir nusijuokia.
Važiuojame namo su naujomis tinktūromis, kurias
geriame kas vakarą, su naujų žirniukų pavadinimais ir
vis nenustojame šnekėti, kaip žmogus gali taip tvirtai
sakyti, kad jo praktikoje nebuvo nesėkmės atvejų!!
Trečias vizitas buvo magiškas visomis prasmėmis. Buvo
Kalėdų laikotarpis, Vilnius buvo be galo gražus, vizitas
praėjo ypatingai sklandžiai, kai pagaliau radome su
homeopatu bendrą kalbą, pradėjome labiau suprasti jo
šneką, išėjome kažkodėl abu pakylėti, vėl nešini naujų
tinktūrų. Staiga abu netikėtai sugalvojome, kad
užsuksime minutėlei į Šventos Onos bažnyčią,
uždegsime žvakę už šeimos gerovę visomis
prasmėmis. Buvo diena, tačiau greitai temo ir šį kartą
nakvoti turėjome ne Vilniuje, tad skubėjome neužtrukti
ilgai. Kaip tik tuo metu bažnyčioje buvo prižiūrėtoja,
labai maloni moteris, kuri priėjo mus pakalbinti. Mes
tikrai negalime paaiškinti šiai dienai kodėl, bet ji pradėjo
kalbėti apie vaisingumą, šeimą. Mes nusijuokėme ir abu
sutartinai pasakėme, kad ji pataikė tiesiai į dešimtuką
mus pakalbinti, nes į bažnyčią atėjome pasimelsti
būtent už tai. Ji palinkėjo didžiausios sėkmės, pakvietė
mus į vakarines pamaldas, trumpai užsimindama, kad
bus labai įdomus kunigas ir šnekės įdomia tema (gaila
nepamenu kokia), tačiau išgirdus, kad turime tris
valandas dar kelio namo, atsisveikino.
Grįžom namo, gėrėm tinktūras, gėrėm vėl naujus
žirniukus ir taip praėjo gražiausios metų šventės.
Ketvirtas vizitas turėjo įvykti sausio viduryje 2017
metais. Turbūt pastebėjote, kad čia sakau turėjo, nes
rašau ir jau šypsausi ???? Taip, mums jo nebeprireikė,
paskambinau daktarui ir atšaukiau. Po trijų vizitų – AŠ
PASTOJAU. Žinote, o homeopatas nei kiek nenustebo,
pasveikino mus ir pasakė kad mūsų atvejis vienas iš
trumpiausiai trukusių, nes poros pas jį gydosi nuo 3
mėnesių iki dvejų metų.
Rytas.Sausio vidurys, nepamenu kelinta tiksliai diena.
Ruošiuosi į darbą, širdis spurda, nes žinau kad darysiu
antrąjį nėštumo testą ( pirmasis prieš kelias dienas
nieko nerodė). Maniškis miega, jam į darbą vėliau, nors,
kaip vėliau išsišnekėjom, ne tiek jau ir miegojo, irgi
laukė, žinodamas kad ryte tikrinsiuos. Nueinu į tuoletą ir
po atliktos procedūros negaliu patikėti – ryškėja antras
brūkšnelis. Bėgu ir žadinu jį. Veide šypsena, abiejų
veiduose šypsenos ir apsikabinimas.. Kaip vairavau į
darbą, tiesiog nepamenu, tik gerai pamenu, kad norėjau
pravažiuoti ištiestu viduriniu pirštu pro vaisingumo
kliniką ir pamojuoti jiems ????
Nežinau kas padėjo pastoti tiksliai, ar homeopatas, ar
tikėjimas, ar bažnyčios moterėlė – dabar jau
nebesvarbu, tačiau noriu pasakyti, kad savo pasiekiau ir
išvengiau visų brangių ir skausmingų procedūrų, kurios
būtų laukusios klinikoje. Organizmas pats save
sutvarkė, tiesa, pamiršau paminėti, kad man visiškai
nevyko ovuliacija, natūralus kasmėnesinis procesas, be
kurio pastoti galimybės nėra, tačiau ji per tris mėnesius
stebuklingai atsirado.
Merginos, pasakoju savo patirtį ir visiškai nenoriu
pasakyti, kad vaisingumo klinikos yra blogis, tiesiog tai
yra gerai apgalvota pinigų darymo mašina, kur
kiekvienai klientei priskiriamos identiškos pradinės
patikros, neatsižvelgiant visiškai į individualius
negalavimus ir atvejus. Niekas nesigilina, kodėl tau
sutrikusi kiaušidžių veikla, niekas apskritai nieko
nesigilina, kokį gyvenimą tu gyveni, ką dirbi, kas daro
įtaką, galbūt, tavo sveikatai. Aš tikiu, kad yra problemų,
kur homeopatas neišspręs, bet išklausius įvairių istorijų,
pirmiausia sakau:
– Pamėginkit nuvažiuoti pas tą gydytoją Antaną
Januškevičių. ????
P.S. Kai mes pamiršome projektą “Darome vaiką“ ir tiesiog maloniai vakarojome namie, mėgaudamiesi
mano mėgstamiausiu kokteiliu romo su coca cola ir
laimu, tada ir užgimė gyvybė manyje. Tiesa sakant, tai
buvo maksimalus atsipalaidavimas, pirmiausia
prisimenant, kad mes vis dar pora, mylinti vienas kitą ir
tiesiog norinti pasimėgauti puikiu, šaltu žiemos vakaru.

2020-07-24, 16:27 | Registruotas lankytojas 4
Neigiamas atsiliepimas parašytas prieš 3 m. 8 mėn., todėl nebeaktualus ir nerodomas.
2020-01-25, 17:28 | Registruotas lankytojas 11
Neigiamas atsiliepimas parašytas prieš 4 m. 2 mėn., todėl nebeaktualus ir nerodomas.
2019-05-14, 11:31 | Registruotas lankytojas 2
Neigiamas atsiliepimas parašytas prieš 4 m. 10 mėn., todėl nebeaktualus ir nerodomas.
2018-01-16, 12:41 | Registruotas lankytojas 1

Nezinau, kas paskatino parasyti... Ir parasyti butent dabar. Tiesiog... Tikrai labai gerai suprantu - isties suprantu - tas, kurios beviltiskai megindamos pastoti jau pamazu netenka vilties ir liaujasi tikejusios stebuklu. Dar pries metus skaitydama tokia istorija, kad homeopatija gydo nevaisinguma, buciau tik eilini karta suirzusi ir atsainiai mestelejusi: "Taip, taip, stebuklu buna, bet visada kazkodel kitur, kazkam kitam - tik ne man..." Dar pries metus, vyrui uzsiminus, jog esam pakviesti i geru draugu naujagimes krikstynas, stengdamasi uzmaskuoti eilini karta sukilusi beribi skausma siurksciai atrezciau: "Ko ten eiti? Tam, kad eilini karta pasiklausyciau "na, ir jums jau butu laikas...", ar (is tu, kas zinojo apie musu problemas) "et, nepergyvenkit, mano drauges pusseseres klasioke irgi 12 metu negalejo pastoti..." Vimde nuo tokiu fraziu... 7 metai tikejimusi ir nusivylimu, simtai ir vel neigiamu nestumo testu, desimtis kartu kone jauciami nestumo pozymiai uzaugino tarytum siena, atsiaurumo kauke, kuria uzsidedavau vos kalbai pakrypus vaiku link... Atleiskit uz galbut per ilga izanga... Jau 5 su puse menesio, kaip po mano sirdimi plaka maza sirdele. Rasau, o asaros rieda skruostais... Dziaugsmo asaros... Nes iki siol negaliu patiketi, jog gydytojo homeopato Antano Januskeviciaus paskirtos homeopatijos deka ivyko stebuklas - man pasiseke iveikti nevaisinguma. Jei ne po truputi ryskejantis pilvukas, kuriame jau pora savaiciu jauciu spurdancia gyvybe, jei ne kas menesi is gydytojo gaunamas patvirtinimas, jog viskas kuo geriausiai, manyciau sapnuojanti. Nors ka ten - net tai sunkiai leidzia patiketi, jog ir mano svajonei, mano paciam didziausiam troskimui pagaliau buvo lemta issipildyti. Nezinau, ar teisingai elgiuosi pasakodama visa tai, tiesiog tenorejau papasakoti savo istorija tokioms kaip as, kuriu viskas galbut dar laukia ateityje... Galbut ir jus praejus metams braukdamos dziaugsmo asaras pasakosite savasias istorijas... Stebuklu, gydantis nevaisinguma homeopatija, buna. Ne kazkur TEN. Cia. Pas mus.

Paslėpti komentaro tekstą

Šis komentaras parašytas prieš daugiau kaip 5 metus, todėl jo turinys gali būti nebeaktualus. Pincetas.lt suteikia teisę patvirtintam profilio valdytojui nuspręsti ar paslėpti tokius komentarus. Komentaro teksto paslėpimas reitingų neįtakoja.

2017-11-26, 14:32 | IP: 195.182.92.72

Kai dešimt metų negalėjau susilaukti vaiko, ir kai įvairiose klinikose darytos penkios dirbtinio apvaisinimo procedūros buvo bevaisės, tada mano ginekologė rekomendavo kreiptis į šį gydytoją, kaip aukštos klasės nevaisingumo gydymo specialistą, kuris žmones gydo homeopatijos dėka. Apsilankiusi pas šį gydytoją, įsitikinau, kad tai yra gydytojas iš Didžiosios raidės. Patiko, kad jis labai įdėmiai išklausė mano nusiskundimus (ne tik ginekologinius, bet ir visus kitus), po to detaliai ištyrė visą mano organizmą savo aparatu, nustatė visų mano negalavimų priežastis, ir paskyrė gydymą, tinkantį tik man vienai. Vartodama homeopatinius žirniukus, po pusės metų pagaliau pastojau. Ačiū gydytojui labai.

Paslėpti komentaro tekstą

Šis komentaras parašytas prieš daugiau kaip 5 metus, todėl jo turinys gali būti nebeaktualus. Pincetas.lt suteikia teisę patvirtintam profilio valdytojui nuspręsti ar paslėpti tokius komentarus. Komentaro teksto paslėpimas reitingų neįtakoja.