Reitingas

Pacientai, kurie rekomenduoja Antanas Januškevičius, %

Licencijos

Medicinos gydytojas

Išduota: 2006-01-03, Nr. MPL-07750, Galiojanti (duomenys atnaujinti: 2020-09-22)

Januškevičius Antanas dirba šiose gydymo įstaigose

Jeigu žinote, kur dirba Januškevičius Antanas?

Įvesti darbovietę!
Detalus įvertinimas

Kiek laiko laukėte, kol Jus priims?

86.6% Complete
4.3

Priėmė iškarto sutartu laiku

Kaip tiksliai diagnozavo Jūsų problemą?

75.2% Complete
3.8

Diagnozė buvo tiksli

Ar paskirtas gydymas buvo veiksmingas?

78.7% Complete
3.9

Pilnai išgydė

Ar atsakė į visus Jums rūpimus klausimus?

81.7% Complete
4.1

Išsamiai atsakė į visus klausimus

Ar skyrė pakankamai laiko?

76.9% Complete
3.8

Skyrė laiko visapusiškai problemos analizei ir gydymui

Ar po apsilankymo pasidomėjo kaip jaučiatės?

84% Complete
4.2

Savo iniciatyva susisiekė paklausti, kaip jaučiuosi

Kaip vertinate paslaugų kainas?

60.1% Complete
3

Kaina atitiko paslaugos kokybę

Ar atsilyginote gydytojui asmeniškai?


Rezultatai rodomi tik prisijungusiems!

Pacientų atsiliepimai
2020-10-21, 17:29 | Registruotas lankytojas 1

Kai, sukūrus šeimą, po kelių bendro gyvenimo metų vyras prakalbo apie vaikus, kai jo akys užsidegė šia idėja, nustojome saugotis. Sveikata nesiskundėme, neturime žalingų įpročių, tačiau praėjo mėnuo, pusmetis, metai, o vaikelis neskubėjo. Kiekvieną mėnesį, kai duždavo mudviejų viltys, tapdavo vis skaudžiau. Tos, kurios be jokių pastangų prisišaukia gandrus, greičiausiai nė neįsivaizduoja, kokia tai nelaimė, kai kas mėnesį daraisi nėštumo testus, o jie vis neigiami ir neigiami. Viltis vis ruseno, bet vis dažniau verkdavau, tapau dirgli, niekas nebedomino. Dėl mūsų bėdos pasipasakojome ir artimiausiems šeimos nariams. Matėme skausmą jų veiduose. Niekas nesuprato, kodėl yra tokia neteisybė, kad žmonės, kurie gali užauginti vaikus dorais žmonėmis, jų negali susilaukti, o už lango girta mama rėkaudama tampo savo vaikus, kurių nė nelaukė. Kodėl ji turi, nors nenori, o mes neturime, nors galime vaikui suteikti viską? Abu su vyru daug kalbėdavomės, tiksliau - jis kantriai klausydavo mano monologų, šluostydavo ašaras. Kartu vis tiek svajojome. Šiaip taip rasdavome jėgų ir tikėjome, kad gal vėliau, gal dar ne dabar, bet tikrai kažkada mums pavyks.
Labai skaudu tapo, kai ir mūsų draugai ėmė mus „spausti“ gausinti šeimą. Kokia griežta, netolerantiška, žiauri visuomenė man tuo metu atrodė! Giliai širdin smeigė klausimas: „Kodėl jūs vaikų nenorit?“. O ką atsakyti? Pasakoti? Verkti? Be to, man buvo gėda prisipažinti, kad aš negaliu pastoti. Švenčių, susitikimų metu ar kokiomis progomis tik ir girdėjome šeimos pagausėjimo linkėjimus. Todėl pradėjome vengti bendravimo su draugais ir pažįstamais, užsisklendėme savyje. Po bevaisių metų nutariau apsilankyti pas mano poliklinikos ginekologę. Ji iš pradžių tiesiog rekomendavo ramiai „bandyti“, „nesinervinti ir atsipalaiduoti“, ir tik po pusmečio nusiuntė atlikti lytinės funkcijos hormonų tyrimus.
Visa laimė, kad tyrimų rezultatai buvo geri. Nusiuntė išsitirti ir vyrą. Nors jo rezultatai buvo ne patys puikiausi, bet išvada aiški - mano vyras vaisingas. Vadinasi, teoriškai vaikų susilaukti mes galime. Tačiau, kalbėdama apie mūsų atvejį, gydytoja gūžčiojo pečiais. Skaudžiai nudiegė jos išsakyta mintis, kad dalis porų nedera tarpusavyje, su kitais partneriais gal ir turėtume vaikų...Suvokę, kad čia pagalbos daugiau nerasime, nutarėme kreiptis į vaisingumo kliniką. Išsirinkau ją ekspromtu, kai internete perskaičiau, kokia „šauni medikų
komanda“ ir „naujausia medicinos įranga“, pasiruošusi padėti kiekvienai šeimai susilaukti vaikelio.
Po trejų metų skaudžios patirties susilaukti savo vaikelio kartu su vyru baugščiai pravėrėme šios klinikos duris. Pirmą šoką patyriau, kai pas gydytoją mane pakvietė vieną, o vyras taip ir liko laukti už durų!
Problema juk - mūsų šeimos, ir mes esame du! Deja, susiimti ir „atstovėti už šeimą“ teko moteriai. Šlapiais delnais, virpančiu balsu ir su begaline gėda
Pasakojau, kad man su vyru neišeina susilaukti vaikų. Čia tikrai tikėjausi supratimo, palaikymo, profesionalaus požiūrio, kompetentingos pagalbos. Bet
teko nusivilti. Gydytoja buvo šalta, gruboka. Už jos „konsultacijas“ kiekvieną kartą mokėjau po 100 eurų. Gaudavau šūsnį lapelių toje pačioje klinikoje atlikti
daugybę tyrimų. Būdavo, sumokėdavau ir po pusę tūkstančio, o gydytoja išsamiai rezultatų nė nepakomentuodavo. Vartydavo mano ligos istorijos dokumentus
ir niurnėdavo: „Bandom, bandom“.
Taip mūsų „bandymų“ sąrašą papildė pusmetis mėginimų pastoti natūraliai, vėliau - hormoniniais vaistais stimuliuojant ciklą. Po to išbandėme 4 intrauterininės inseminacijos
procedūras. Kiekviena tokia procedūra kainuodavo beveik 1000 eurų. Kaip aš tikėjau, kad „jau dabar
pavyks“, net jausdavausi „truputį nėščia“, ieškojau ir rasdavau nėštumo simptomų. Ir kaip žiauriai ir skaudžiai krisdavau žemėn tą dieną, kai organizmas
išduodavo, kad visos viltys ir pinigai - veltui. Iš gydytojos nebuvo palaikymo, galų gale net mūsų gydymo plano, nesėkmių aptarimo. Girdėjau tik
jos „bandom, bandom, kažkada pavyks“. Tai many žadino vis naują viltį. Reikėjo tik rasti jėgų, išsigydyti žaizdas, sukaupti reikiamą pinigų sumą ir vėl stoti
kovon.
Bet, kadangi, inseminacijos buvo nesėkmingos, man buvo rekomenduotas dirbtinis apvaisinimas, kurio kaina siekė 4 000 eurų. Tokius pinigus sukaupti reikėjo laiko. Bet kartu su tuo laiku užgimė didelė nauja viltis, kad šįkart mums pavyks.
Viskas buvo kaip ir gerai. Po punkcijos, kuri atliekama, pritaikius visišką nejautrą, greitai atsigavau. Mūsų embrionai dalinosi gerai. Įkėlimo dieną, pasak
embriologės, jų kokybė buvo puiki. Tačiau pats įkėlimas buvo komplikuotas, man skaudėjo, gydytoja nervinosi.
Turėjau laukti net 14 d., kol sužinosiu, ar procedūra pavyko, ar aš nėščia.
Namuose nėriau į internetą ieškoti informacijos. Paieškos sistema mane atvedė į vieną populiariausių besilaukiančių ir bandančių pastoti moterų forumą. Man atsivėrė akys, siela įgavo naują kvėpavimą kartu su bundančiu pavasariu. Čia suradau daugybę savo likimo „draugių“, išgyvenusių lygiai tokius pat problemas. Kokį palaikymą ir supratimą čia gavau!
Paprasta kalba išsiaiškinau gydymo metodus, forumo draugės padėjo įsivertinti savo situaciją, galimybes.
Be to, forumo narių rašyta statistika apie vaisingumo klinikų reitingus rodė, jog mano pasirinkta klinika buvo sąrašo viršuje, gydytoja - irgi. Gimė tikėjimas, kad pagaliau nevaisingumas įveiktas. Bet viskas veltui. Beveik 4000 eurų - Į niekur. Po tokios „brangios“ nesėkmės, pamenu, vairavau automobilį į darbą, ašaros tekėjo upeliais, verkiau balsu.
Gydytoja skėsčiojo rankomis, ragino kitą mėnesį bandyti procedūrą su atšildytais embrionais (kadangi mūsų lytinės ląstelės dalinosi gerai ir, pasak medikų, buvo kokybiškos, dalį jų klinika už papildomą mokestį užšaldė).
Atsigavau per porą mėnesių. Labai sunkiai. Ir vėl smūgis. Išleisti 1500 eurų. Bandymas su atšildytais embrionais nepavyko. Verkiau, graužiau save iš vidaus. Artimiausi giminės mane bandė paguosti, sakydami: „Kiek daug šeimų neturi vaikų ir gyvena. Čia juk ne pasaulio
pabaiga“. Man šie žodžiai nuskambėjo kaip pasidavimas, kapituliacija. Aš taip negalėjau.
Supykau ant giminių ir pradėjau galvoti, ką daryti toliau. Aišku, galvojau ir apie variantą įsivaikinimą. Bet, žinau, kad įvaikintas vaikelis, kai užaugs, vis tiek ieškos savo tikros mamos. Nors ir vienam kartui, kad tik pažvelgtų į jos akis. Rodės, kad ta akimirka man bus per skaudi.
Be to, norėjau mūsų su vyru vaikelio. Norėjau pamatyti mūsų mažąsias kopijas. Gal skambės egoistiškai, bet visų pirma troškau pati išgyventi nėštumo laikotarpį, patirti gimdymą. Tikėjau, kad mums vis dėlto pavyks.
Forume ir toliau godžiai skaičiau sėkmingus nevaisingumo įveikimo atvejus. Įsitikinau, kad forumo dalyvėms, pastojusiems dirbtinio apvaisinimo dėka, laimė nusišypsojo geriausiu atveju tik iš penkto karto. To sekoje nemažai forumo dalyvių pasirenka alternatyvų dirbtiniam apvaisinimui kelią, bei nevaisingumą įveikia gydytojo homeopato Antano Januškevičiaus (dirbančio Profesorės Alos Bodrovos klinikoje) taikomų metodų dėka. Dėl to nusprendėme apsilankyti pas šį gydytoją ir mes. Bet užsirašyti pas jį nebuvo paprasta. Reikėjo laukti kelis mėnesius. Tačiau apsilankę pas jį nepasigailėjom. Gydytojas malonus, turintis savitą humoro jausmą, dėmesingas. Ir kompetentingas, man jis atrodė tikri profesionalai. Gydytojas paaiškino, kad dirbtinis apvaisinimas nepasisekė dėl to, kad mūsų situacijoje šis metodas iš viso nėra tinkamas, ir gydytojai ginekologai neturėjo jo siūlyti, nes jis tinkamas toli gražu ne visiems. O bandymas su atšildytais embrionais buvo iš viso netikslingas, nes jų kokybė po atšildymo buvo netinkama. Ir, aplamai, ginekologai, vietoj eksperimentų turėjo mūsų situacijoje pasiūlyti homeopatinį gydymą, kurį gydytojas mums ir paskyrė. Išėjau iš klinikos ir pravirkau. Netoliese esantis miškas ošė pavasarį, vyras ramino, o siela viduje draskėsi. Juk ir vėl gydytojas suteikė viltį pastoti pačiai. Ir atskleidė, kaip netinkamai su manimi eksperimentavo ginekologai. Jaučiausi išnaudota finansiškai, išsekinta emociškai. Po kelių mėnesių pastojau homeopatijos dėka. Jau antrą kartą per tuos pačius metus, šįkart natūraliai. Visą gyvenimą prisiminsiu tą rytą, kai sužinojau, jog nėštumo testas teigiamas.
Drebėjo visas kūnas, širdis daužėsi. Tiek metų laukta akimirka! Tiek apie ją svajota, sapnuota, tiek išverkta, maldauta. Skambinau pranešti naujieną vyrui. Ašaros riedėjo skruostais, gerklėje strigo gniužulas, negalėjau pratart nė žodžio. Verkiau. Tik šįsyk penkerių metų kovoje už savą vaikelį aš verkiau iš džiaugsmo!
Nėštumas praėjo puikiai. Gal pasąmonė neleido man dejuoti ar skųstis, juk tiek teko ištverti dėl nėštumo. Per pirmą trimestrą numečiau daug priaugto svorio.
Atsigavau dvasiškai ir fiziškai. Manęs nepykino, turėjau daug jėgų. Kaip sakydavo aplinkiniai - pražydau. Daugelis nė neabejojo, kad gims mergaitė, nes pati
buvau „labai graži“.
Ūgtelėjus mūsų pirmagimei, nusprendėme ilgai nelaukti ir į šeimą kviestis dar vieną vaikelį. Gydytojas homeopatas Antanas Januškevičius vėl paskyrė homeopatiją. Tą kartą
buvo kur kas ramiau. Vieną dukrytę jau turėjome. Bet kokia nesėkmė, atrodė, jau taip negniuždys. Po kelių savaičių mums su vyru euforija - laukiamės
dvynukų! Pamenu, gydytojas mums komentavo tolesnius žingsnius, o aš plačiai šypsodamasi jaučiausi tokia pilnavertė, tokia laiminga! Vyras man
sužnibždėjo: „Tavos akys dabar tiesiog švyti“.
Antrasis nėštumas buvo kiek sudėtingesnis, nes daugiavaisis. Tad daugiau ilsėjausi, teko ir ilgokai ligoninėje pagulėti, laukiant mažylių gimimo. Tik niekada neapleido teigiamos emocijos, euforija. Juk savy nešiojau dvynukus! O dabar jau esu trijų mergaičių mama.

2020-09-07, 10:57 | Registruotas lankytojas 1

VAISINGŲ MOTERŲ DRAUGIJOS VADOVĖ BEATA ANTUŽĖ

KAIP AŠ PASTOJAU ARBA GYVENIME NEKELSIU KOJOS Į VAISINGUMO KLINIKĄ

Kadangi vaisingumo klinikos pastoti man nepadėjo, tai
netrukus pradėjau tiesiog internete ieškoti informacijos
apie alternatyvias pastojimo galimybes. Iš giminės
patirties, žinojau ir pati kažkada lankiausi, bet dėl kitų
priežasčių, pas homeopatą. Daug šnekama, kad jie
netikri gydytojai, tačiau kai mačiau konkrečius įrodymus, kad tai veikia,
tai niekada tokių epitetų jiems pati nenaudojau. Gal kuri
nors iš jūsų sakysite, kad tai – Placebo efektas, kuom
tiki, tas ir vyksta, galbūt, nesiginčysiu, bet jei
homeopatai padeda įtikėti, kad pasveiksi nuo kažkokios
ligos, tai kodėl gi neapsilankius? Nei jūsų mama, nei
draugė, nei vyras jūsų neįtikintų, kad pasveiksite,
palyginus kaip baltu chalatu apsirengęs specialistas gali
priversti patikėti. Prieinu iki to, kad palandžiojus
interneto platybėse, radau informacijos, kad homeopatai
gali padėti ir pastoti. Perskaičiau keletą sėkmės istorijų,
na ir užsivedusi parašiau laišką vienam homeopatui į
Vilnių, trumpai nupasakodama kas man yra ir
klustelėdama, ar jis gali mums padėti. Atsakymo
sulaukiau teigiamo ir tik tada papasakojau savo vyrui.
Sulaukiau pritarimo:
-Taip, Beata, bandom, nieko neprarasime.
Laukė mėnesio laukimas, kol prieisime savo eilę niūrų
lapkričio šeštadienį, 2016-aisiais. Vykstame vedini
smalsumo į Vilnių, užsisakę viešbutuko kambarį, kad
nereiktų tą pačią dieną po vizito važiuoti ilgo kelio
namo. Kelionėje daug nesišnekame, klausomės
muzikos, važiuojame ramūs. Tiesa, prieš kelionę
paskaitau kokiu principu tikrins mūsų sveikatą, randu
išvadas, vyrui – bendras kūno disbalansas, o man
silpniausia vieta – kaiušidės (ką ir pati žinojau ir jam
sakiau), kurias galėjo iš rikiuotės išvest ir skydliaukės
problemos, ir stresai ir nieko konkretaus neišgirdau.
Toliau – dar juokingesnė dalis. Daktaras taria, kad
dabar mums pritaikys ir suderins (!) kokias tinktūras
turime gerti (jos pagamintos iš augalų, kiek suprantu),
kokius homeopatinius vaistus nusipirkti, kada gerti ir
grįžti po mėnesio pas jį antram vizitui. Apie tinktūrų
derinimą net neklauskite, nes ten tikrai buvo panašu į
magiją, tai tik trumpai paminėsiu: pastato buteliuką ant
kažkokio kitos dalies Folio Metodo prietaiso, pajungia
per kompiuterį vėl tą pačią programą, tik kitą jos dalį, ir
pagal mūsų kiekvieno biolauką priderina ir gėrimą. Ten
nuleidus galvą teko abiems ir susijuokti, bet turėjome
tikėti, nes daktaras viską aiškino moksliškai, grįžę namo
netgi ieškojome internete, ar nenusišnekėjo jis, žinoma
tiek, kiek atsiminėm, ir mūsų dideliai nuostabai – viską
pasakę kaip iš vadovėlio, nenusišnekėjo.
Išvažiuojame užsirašę kitam vizitui, bet laaaaaabai
skeptiški abu. Atsisėdam į automobilį ir vienam kito
klausiam:
-Nu ir kaip tau jis?
-Kažkoks keistuolis, keistai šneka, pats susivėlęs,
pavargęs..
-Aha, nežinau ar antrą kartą važiuosime.. jaučiu
atšauksiu vizitą..
-Bet matei kiek žmonių laukia po mūsų ir iki mūsų??? ir
kaip jam telefonas netilo?
-Nu jo, mačiau, klientų turi tikrai nenormaliai daug.
Vilniuje praleidžiame naktį ir kitą dieną, lapkričio
sekmadienį, parvažiuojame į Klaipėdą. Kaip nekeista,
bet nurodymų laikomės: geriame abu skirtingas
tinktūras, skirtingus homeopatinius žirniukus, plius dar
rusiškus vitaminus, vyras geria vyriškai reprodukcijai
gerinti, aš – moteriškai.
Praeina mėnesis, vizito neatšaukiame, važiuojame.
Procesas kartojasi. Tikrina mus abu, klausinėja kaip
jaučiames, ar sveikata gerėja, sakom, kad nesiskundėm
sveikata ir iki tol. Vėl kažką pasirašo, paanalizavęs mus
pasako, kad jau organizmai abiejų tvarkosi, bet kiek
vizitų reikės -pasakyti negali, nes kiekvienai porai
individualiai. Žinot kas įdomiausia? Vaisingumo klinika
nurodė 46 procentų statistiką, o jis užtikrintai sako:
-Na pas mane šimtaprocentinis pastojimas. Neturėjau
dar nei vienos poros kuri nepastotų po mano gydymo,
nebent jūs būsite pirmieji, ties kuriais mano sėkmingo
darbo ratas sustos , – ir nusijuokia.
Važiuojame namo su naujomis tinktūromis, kurias
geriame kas vakarą, su naujų žirniukų pavadinimais ir
vis nenustojame šnekėti, kaip žmogus gali taip tvirtai
sakyti, kad jo praktikoje nebuvo nesėkmės atvejų!!
Trečias vizitas buvo magiškas visomis prasmėmis. Buvo
Kalėdų laikotarpis, Vilnius buvo be galo gražus, vizitas
praėjo ypatingai sklandžiai, kai pagaliau radome su
homeopatu bendrą kalbą, pradėjome labiau suprasti jo
šneką, išėjome kažkodėl abu pakylėti, vėl nešini naujų
tinktūrų. Staiga abu netikėtai sugalvojome, kad
užsuksime minutėlei į Šventos Onos bažnyčią,
uždegsime žvakę už šeimos gerovę visomis
prasmėmis. Buvo diena, tačiau greitai temo ir šį kartą
nakvoti turėjome ne Vilniuje, tad skubėjome neužtrukti
ilgai. Kaip tik tuo metu bažnyčioje buvo prižiūrėtoja,
labai maloni moteris, kuri priėjo mus pakalbinti. Mes
tikrai negalime paaiškinti šiai dienai kodėl, bet ji pradėjo
kalbėti apie vaisingumą, šeimą. Mes nusijuokėme ir abu
sutartinai pasakėme, kad ji pataikė tiesiai į dešimtuką
mus pakalbinti, nes į bažnyčią atėjome pasimelsti
būtent už tai. Ji palinkėjo didžiausios sėkmės, pakvietė
mus į vakarines pamaldas, trumpai užsimindama, kad
bus labai įdomus kunigas ir šnekės įdomia tema (gaila
nepamenu kokia), tačiau išgirdus, kad turime tris
valandas dar kelio namo, atsisveikino.
Grįžom namo, gėrėm tinktūras, gėrėm vėl naujus
žirniukus ir taip praėjo gražiausios metų šventės.
Ketvirtas vizitas turėjo įvykti sausio viduryje 2017
metais. Turbūt pastebėjote, kad čia sakau turėjo, nes
rašau ir jau šypsausi ???? Taip, mums jo nebeprireikė,
paskambinau daktarui ir atšaukiau. Po trijų vizitų – AŠ
PASTOJAU. Žinote, o homeopatas nei kiek nenustebo,
pasveikino mus ir pasakė kad mūsų atvejis vienas iš
trumpiausiai trukusių, nes poros pas jį gydosi nuo 3
mėnesių iki dvejų metų.
Rytas.Sausio vidurys, nepamenu kelinta tiksliai diena.
Ruošiuosi į darbą, širdis spurda, nes žinau kad darysiu
antrąjį nėštumo testą ( pirmasis prieš kelias dienas
nieko nerodė). Maniškis miega, jam į darbą vėliau, nors,
kaip vėliau išsišnekėjom, ne tiek jau ir miegojo, irgi
laukė, žinodamas kad ryte tikrinsiuos. Nueinu į tuoletą ir
po atliktos procedūros negaliu patikėti – ryškėja antras
brūkšnelis. Bėgu ir žadinu jį. Veide šypsena, abiejų
veiduose šypsenos ir apsikabinimas.. Kaip vairavau į
darbą, tiesiog nepamenu, tik gerai pamenu, kad norėjau
pravažiuoti ištiestu viduriniu pirštu pro vaisingumo
kliniką ir pamojuoti jiems ????
Nežinau kas padėjo pastoti tiksliai, ar homeopatas, ar
tikėjimas, ar bažnyčios moterėlė – dabar jau
nebesvarbu, tačiau noriu pasakyti, kad savo pasiekiau ir
išvengiau visų brangių ir skausmingų procedūrų, kurios
būtų laukusios klinikoje. Organizmas pats save
sutvarkė, tiesa, pamiršau paminėti, kad man visiškai
nevyko ovuliacija, natūralus kasmėnesinis procesas, be
kurio pastoti galimybės nėra, tačiau ji per tris mėnesius
stebuklingai atsirado.
Merginos, pasakoju savo patirtį ir visiškai nenoriu
pasakyti, kad vaisingumo klinikos yra blogis, tiesiog tai
yra gerai apgalvota pinigų darymo mašina, kur
kiekvienai klientei priskiriamos identiškos pradinės
patikros, neatsižvelgiant visiškai į individualius
negalavimus ir atvejus. Niekas nesigilina, kodėl tau
sutrikusi kiaušidžių veikla, niekas apskritai nieko
nesigilina, kokį gyvenimą tu gyveni, ką dirbi, kas daro
įtaką, galbūt, tavo sveikatai. Aš tikiu, kad yra problemų,
kur homeopatas neišspręs, bet išklausius įvairių istorijų,
pirmiausia sakau:
– Pamėginkit nuvažiuoti pas tą gydytoją Antaną
Januškevičių. ????
P.S. Kai mes pamiršome projektą “Darome vaiką“ ir tiesiog maloniai vakarojome namie, mėgaudamiesi
mano mėgstamiausiu kokteiliu romo su coca cola ir
laimu, tada ir užgimė gyvybė manyje. Tiesa sakant, tai
buvo maksimalus atsipalaidavimas, pirmiausia
prisimenant, kad mes vis dar pora, mylinti vienas kitą ir
tiesiog norinti pasimėgauti puikiu, šaltu žiemos vakaru.

2018-01-16, 12:41 | Registruotas lankytojas 1

Nezinau, kas paskatino parasyti... Ir parasyti butent dabar. Tiesiog... Tikrai labai gerai suprantu - isties suprantu - tas, kurios beviltiskai megindamos pastoti jau pamazu netenka vilties ir liaujasi tikejusios stebuklu. Dar pries metus skaitydama tokia istorija, kad homeopatija gydo nevaisinguma, buciau tik eilini karta suirzusi ir atsainiai mestelejusi: "Taip, taip, stebuklu buna, bet visada kazkodel kitur, kazkam kitam - tik ne man..." Dar pries metus, vyrui uzsiminus, jog esam pakviesti i geru draugu naujagimes krikstynas, stengdamasi uzmaskuoti eilini karta sukilusi beribi skausma siurksciai atrezciau: "Ko ten eiti? Tam, kad eilini karta pasiklausyciau "na, ir jums jau butu laikas...", ar (is tu, kas zinojo apie musu problemas) "et, nepergyvenkit, mano drauges pusseseres klasioke irgi 12 metu negalejo pastoti..." Vimde nuo tokiu fraziu... 7 metai tikejimusi ir nusivylimu, simtai ir vel neigiamu nestumo testu, desimtis kartu kone jauciami nestumo pozymiai uzaugino tarytum siena, atsiaurumo kauke, kuria uzsidedavau vos kalbai pakrypus vaiku link... Atleiskit uz galbut per ilga izanga... Jau 5 su puse menesio, kaip po mano sirdimi plaka maza sirdele. Rasau, o asaros rieda skruostais... Dziaugsmo asaros... Nes iki siol negaliu patiketi, jog gydytojo homeopato Antano Januskeviciaus paskirtos homeopatijos deka ivyko stebuklas - man pasiseke iveikti nevaisinguma. Jei ne po truputi ryskejantis pilvukas, kuriame jau pora savaiciu jauciu spurdancia gyvybe, jei ne kas menesi is gydytojo gaunamas patvirtinimas, jog viskas kuo geriausiai, manyciau sapnuojanti. Nors ka ten - net tai sunkiai leidzia patiketi, jog ir mano svajonei, mano paciam didziausiam troskimui pagaliau buvo lemta issipildyti. Nezinau, ar teisingai elgiuosi pasakodama visa tai, tiesiog tenorejau papasakoti savo istorija tokioms kaip as, kuriu viskas galbut dar laukia ateityje... Galbut ir jus praejus metams braukdamos dziaugsmo asaras pasakosite savasias istorijas... Stebuklu, gydantis nevaisinguma homeopatija, buna. Ne kazkur TEN. Cia. Pas mus.

2017-11-26, 14:32 | IP: 195.182.92.72

Kai dešimt metų negalėjau susilaukti vaiko, ir kai įvairiose klinikose darytos penkios dirbtinio apvaisinimo procedūros buvo bevaisės, tada mano ginekologė rekomendavo kreiptis į šį gydytoją, kaip aukštos klasės nevaisingumo gydymo specialistą, kuris žmones gydo homeopatijos dėka. Apsilankiusi pas šį gydytoją, įsitikinau, kad tai yra gydytojas iš Didžiosios raidės. Patiko, kad jis labai įdėmiai išklausė mano nusiskundimus (ne tik ginekologinius, bet ir visus kitus), po to detaliai ištyrė visą mano organizmą savo aparatu, nustatė visų mano negalavimų priežastis, ir paskyrė gydymą, tinkantį tik man vienai. Vartodama homeopatinius žirniukus, po pusės metų pagaliau pastojau. Ačiū gydytojui labai.