Jonas Fugalis

Jaunas ir dar nepatyręs psichiatras, nesidomintis pacientu ir vengiantis komunikuoti.

Gydytojas labai mažai aiškino situaciją, jaučiausi kaip egzamine. Daug klausimų sukosi tik apie mažą dalį mano problemų, dėl to visumos nematymo jis turbūt nukrypo prie man nederančios diagnozės. Apskritai jaučiausi nejaukiai, vertinant savižudybės riziką buvo sureaguota šaltai ir net nepriminta, kur kreiptis pagalbos rizikai padidėjus. Po konsultacijos negavau išrašo, kurioje būtų išdėstytas įvertinimas ir gydymo eiga bei diagnozė. Matomai, gydytojas turėjo tokių interpretacijų, kurių nenorėjo man sakyti, kas yra keista, arba patingėjo viską konspektuoti. Nerekomenduoju.

Pirmąkart atvykau pas gydytoją dėl situacijos, kurią jis įvardijo kaip smurtinę patirtį, bet konstatavo, kad mano būklė nėra bloga ir gydymas nereikalingas. Dar paklausinėjo apie praeitį, pasakiau, kad esu išgyvenus tam tikrą reakciją į netektį, bet kiek ta reakcija buvo sunki, nesigilino. Man ir nereikėjo, nes ne dėl to ėjau. Bet po kurio laiko vėl įvyko netektis, šįkart gyvūno. Išgyvenau labai sunkiai, reikėjo vaistų, kad bent pamiegočiau. Į E.sveikatą įrašė Adaptacijos sutrikimai. Po trijų savaičių nuo vizito atsirado dar vienas įrašas - Nepatikslintas asmenybės sutrikimas (kas yra pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją visai kitos grupės sutrikimas, negu mano). Susisiekiau, pasakė, kad papildė nes buvo pamiršęs. Sakau, bet per konsultaciją nieko nesakėt. Pakvietė atvykti ir paaiškino, kad per dažnai patiriu stiprias reakcijas į kasdienius įvykius (rimtai pavadino netektį kasdieniu įvykiu). Sakau, kad ne kasdienius. Sakė, kad vistiek per dažnai. Vėliau aiškinau, kad tikrai krizinė situacija buvo tik vieną kartą, tą, kai prašiau vaistų, ir tai ką tik po netekties, po kelių savaičių ėmiau sveikti. Galiausiai pareiškė, kad šuns netektį galima išgyventi išvis be psichikos sutrikimo, o jei aš išgyvenu taip, vadinasi turiu dar ir asmenybės sutrikimą, bet kokį jis nežino, todėl rašo "nepatikslintas". Klausinėjau, kokį įtaria. Sakė nesakys. Toliau bandžiau aiškint, kad skaičiau TLK, savo būsenas suvokiu ir suprantu, kokiem sutrikimam jas galima priskirti, bet tikrai ne Suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimų grupei. Atsakė, kad jei per googlą moku sau pasidiagnozuot, tai gal ir vaistų galiu pati išsirašyti ir ko išvis pas jį ėjau. Išvijo iš kabineto.

Kreipiausi į klinikos administraciją. Iš pradžių žadėjo padėti, suorganizuoti konsultaciją su kita psichiatre. Prašė nepykti ant gydytojo, nes jis, kaip kiekvienas žmogus, gali suklysti. Puikiai suprantu, dėl to ir bandžiau aiškintis iš pradžių su juo asmeniškai, o ne puoliau iš karto prie skundų. Bet žmogiškai pasikalbėti su gydytoju nepavyko, o klinika vėliau irgi atsisakė padėti. Šiaip taip išsiprašiau, kad atsiųstų konsultacijos išrašą. Pagal datą matyti, kad jis surašytas po laiko, kai aš jokiais simptomais nebesiskundžiau, o atvykau tik paprašyti, kad panaikintų nepagrįstą įrašą. Iš tų dienų, kai iš tiesų kreipiausi pagalbos, jokių išrašų negavau, kaip ir atsakymo, ar tokie išvis egzistuoja. O tas, supildytas besiaiškinant dėl jau įrašytų diagnozių, pilnas realybės neatitinkančios informacijos, siekiant tas diagnozes pateisinti. Pateikiau klinikai dar vieną skundą, bet, nepaisant akivaizdžių įrodymų, klinika jį nagrinėti atsisakė.

Liūdna, kad susidūrusi su skaudžiais išgyvenimais ir nepabijojusi kreiptis pagalbos, supratau, kad geriau jau būčiau pabijojus, nes patekau pas specialistą, kuris pasielgė su manim labai piktybiškai. Tas nepagrįstas įrašas gali turėti pasekmių ateityje.

Aš vėlavau į konsultacija apie 7 min , suprantu kad mano kaltė todėl tikėjausi kad bus mano konsultacija sutrumpinta tiek laiko kas yra normalu. Tačiau gyditojas pamatęs kad veluoju ( jau buvau atėjusi , ir jis mane matė : kažkur nuėjo ir grįžo dar po 10 - 15 min, tada pareiškė kad mano laikas bus sutrumpintas ( už visa ta laiką kai jis irgi buvo ishejes ..jaučiausiausi kaip kokioje mokykloje kad mane baudzia kad veluoju, ir todėl net isheina pasivaikščioti ar kur savo reikalais ). Kažkaip jau labai čia keistai man atrodo tokie veiksmai , ypač psichiatro. Atėjau dėl skrandžio probelmu, kurios neleidzia man net miegoti normaliai.. sakiau gyditojui , kad labai rugshtingumas padidėjęs ir dėl to skrandį skauda ir labai didelis noras valgyti, kad numushti rughsti. O jis man atsakė , :” kai yra didelis skrandžio rugshtingumas kaip tik valgyti nesinori “. Man buvo shokas, kad gyditojas net neishmano primityvios biologijos ir neturi reikiamu zhiniu. Kalbėjo kažkokiais šablonais, statistika - tikrai trūksta supratimo ar noro/ gal ir intelekto/ žinių gylintis į unikalia žmogaus problema. Nezhinau kaip ishvis leista zmogui dirbti daktaru, kuris neishmano žmogaus biologijos. Juk kai kurie nerimo sutrikimai prasideda, dėl tam tikru organinių ligų ir sutrikimu. Turi būti kompleksinis priėjimas. Beje, bendrauja labai shaltai ir nemaloniai , net nesinori grįžti

Gydytojo tikslas prijaukinti prie vaistų, kurie ir taip pažeidžiami ir dar deklaruoti, kad tikslas yra iš vis nutraukti vaistus, o dukra nuo išrašytų vaistų dar ir įgavo priklausomybę, gėda ir dar pinigus imti už tai, linkiu tai išgyventi asmeniškai.